Juliaus Juzeliūno kompozicijos mokykla kaip istorijos liudijimas

Iš kairės sėdi: Jūratė Baltramiejūnaitė, Nomeda Valančiūtė, Julius Juzeliūnas, Onutė Narbutaitė. Stovi: Mindaugas Urbaitis, Algirdas Klova, Ričardas Kabelis, Putinas Fledžinskas. 1986 m. Nuotrauka iš LMTA archyvo

Žali pavasariai, saulėta vasaros padangė, rudens melancholija, ištirpstanti žiemos speige... Taip greitai sukasi laiko karuselė, pavogdama praėjusius metus. Septyniasdešimt penkeri Lietuvos muzikos ir teatro akademijos metai – garbingas jubiliejus. Kai jau šitiek metų prabėgo, nejučia pagauni save apmąstant – nuo ko gi viskas prasidėjo? Kaip iš Juozo Naujalio muzikos mokyklos Kaune, devynis prakaitus išliejus, po truputį atsirado Kauno konservatorija, prisimeni pirmąjį jos direktorių ir mūsų profesionaliosios muzikos „šaknis“ – Juozą Gruodį. Kaip vėliau, prijungus Vilniaus konservatoriją, ji tapo tuo, kas yra šiandien – Muzikos ir teatro akademija. Eini jos koridoriais ir žinai, kad kadaise čia dirbo tie, kurie kūrė ir puoselėjo lietuvių muziką – tos širdžiai mielos sienos, regis, dar ir dabar saugo brangius šių žmonių žodžius, darbus ir atminimą.

Julius Juzeliūnas – vienas tų neužmirštamų žmonių, paskutinis J. Gruodžio mokinys, beje, ir mylimiausias. Tai viena tų didelių asmenybių, apie kurias byloja visa aplinka. Dabar kone trečdalis mūsų kompozitorių – jo mokiniai ir jo mokinių mokiniai. Su vienu iš jų – kompozitoriumi, taip pat profesoriumi Teisučiu Makačinu – trumpai jį prisiminsime.

Julius Juzeliūnas turėjo daugiau mokinių nei koks nors kitas Lietuvos kompozitorius – tiek anuomet, tiek dabar. Kaip manote, kodėl? Kodėl tokiai daugybei žmonių knietėjo studijuoti būtent pas jį, kodėl Jūs pats mokėtės pas Juzeliūną?

Aš, tiesą sakant, kažkaip ypač nė nesirinkau, pas ką studijuoti, bet kodėl tiek daug buvo tų norinčiųjų? Na, pirmiausia todėl, kad Juzeliūnas vertino kiekvieno individualumą. Pats domėjosi dermiškai apibrėžtu modaliu komponavimu, apsigynė daktaro disertaciją, nors anuomet ji buvo gana kritiškai sutikta. Tačiau tai rodė pastangas individualizuoti savo melodinę-harmoninę sistemą. Studentai tą vertino, kadangi jis puoselėdavo tai, ką studentas turėdavo geriausio; jis matydavo, į kurią pusę linksta studento talentas. Tarp kitko, jis pats niekada nesėsdavo prie instrumento, neskambindavo; turėdavo tik pats autorius savo kūrinį skambinti. O jeigu negalėdavo paskambinti, tai jis sakydavo: „Galvą iškratyk, išdainuok, bet kad bendras vaizdas būtų.“ Jis niekada netaisė nė vienos natos. Kartais pedagogai mėgsta pataisyti, bet jis niekada to nedarė. Nors, perklausęs tą kūrybinį pasiūlymą, labai dažnai savo mimika, dainavimu, judesiais stengdavosi pavaizduoti, tiksliau, parodyti galimą to kūrinio perspektyvą.

Julius Juzeliūnas savo studentams apie jų kūrinius sakydavo, kad „čia tavo reikalas, kaip tu rašai“, ir kokios nors konkrečios pagalbos iš jo lyg ir negalėjai sulaukti. Bet ar nesinorėdavo kartais aiškiau apčiuopiamų užuominų, ar nesinorėdavo, kad ką nors konkretesnio pasakytų, kad „užvestų ant teisingo kelio“?

Jam, kaip pedagogui, svarbiausias uždavinys, kaip aš dabar suvokiu, buvo muzikinės erdvės įvaldymas, muzikos kūrinio dramaturgijos problematika. Ir šita linkme jis labai atidžiai koregavo rašomus darbus: koregavo, pavyzdžiui, harmoninės įtampos laipsnį, – tokius labai subtilius dalykus, niekada nenurodydamas pirštu, kad štai čia reikia taip daryti... Ir tokiu būdu jis priartindavo prie tokios situacijos, kad pats suvokdavai savo komponuojamo kūrinio dramaturginius trūkumus, ir rasdavai tinkamą sprendimą. Ir tada atrodydavo, lyg tu pats radai. Tą atradimo džiaugsmą kompozitorius palikdavo studentui, nors iš tikrųjų už to studento nugaros kontrolė būdavo pakankamai gili – tačiau nesikišant į detales. Svarbiausia jam buvo muzikinės erdvės įvaldymas.

Eduardo Balsio, kaip jis pats teigė viename interviu, idealas – formos, dramaturgijos, minties plėtojimo logikos atžvilgiu – buvo L. van Beethovenas. Ar turėjo J. Juzeliūnas „savo beethoveną“, kitaip sakant, ar buvo koks nors kompozitorius, kurį jis taip vertintų, laikytų pavyzdžiu?

Žinot, ne. Jis nei nešdavo kokią nors literatūrą parodyti, kaip kiti kompozitoriai vienoje ar kitoje situacijoje elgiasi, nei kryptingai ką nors analizuodavo. Tam buvo kitos disciplinos ir kiti pedagogai, kurie dirbo ta linkme, o jis šito nedarė. Jis ugdė fantaziją, piešė perspektyvą, žadino vaizduotę, o ypač – muzikinės dramaturgijos sprendimus. Mokė, kaip, pavyzdžiui, įtikinamai įvaldyti muzikinę erdvę, jeigu ji viršija penkiolika minučių. Septynias minutes suvaldyti jau yra problema – kad kūrinio plėtotėje neužgestų interesas, kad kūrybinė gija nuolatos atsinaujintų, – tai ką jau kalbėti apie platesnę erdvę? Juo labiau kad tuo laiku laisvo srauto komponavimo technikos, kaip kad dabar, nebuvo. Visas tuomet vyraujančias romantines formas, na, kaip čia pasakyti, „reikėdavo suprasti“ – tai tiesiog buvo to meto raiškos būdas. Toks pat raiškos būdas, kaip kažkada buvo ričerkaras – ir tada egzistavusios formos siūlė tam tikras žaidimo taisykles, ir į jas reikėdavo tilpti „nesulaužant“ savo estetinių potraukių.

Juliaus Juzeliūno muzika tiesiog persmelkta lietuviškumu, atveria gilesnius jo sluoksnius. Jūsų muzikoje tas tautiškumas, kad ir kitaip, bet vis dėl to gana aiškiai išreikštas. Ar tai Jūsų Mokytojo įtaka?

Taip, šitai jo paskaitose visada buvo stipriai akcentuojama, kadangi jis tiesiai šviesiai pasakė, kad „be savo kultūrinio savitumo mes niekam neįdomūs“. Nors niekada nevertė naudoti citatų... Jo supratimu, tautinę savimonę turi atspindėti kūrinio struktūra, jo intonacijos, jų varijavimo būdai ir panašiai. O ir jis pats, kaip žinia, skyrė labai daug dėmesio modalios derminės sistemos studijoms ir siejo jas su tautiškumu. O tai, ką mes dabar dainuojame mažore arba minore, iš esmės yra svetima tautinei kultūrai, nes jos esmė, iš profesionalių pozicijų žiūrint, yra derminė, modali. Tad jis ir vertė ieškoti tokių giluminių dalykų. Ir daug kas iš to pasimokė, o ypač – Bronius Kutavičius.

Kaip pokalbio pradžioje užsiminėte, jo daktaro disertacija nebuvo sutikta palankiai...

Na, jaunimas ją priėmė be jokių kompleksų, kadangi tai negriovė perspektyvos, o tiems žmonėms, kurie buvo labiau susiję su ta tradicine tonacine sistema... Suprantat, tai tarsi buvo tokia estetinė kolizija, jiems reikėjo gilesnio pagrindimo. To gilesnio – fizinio – pagrindimo vienur reikia, o kitur visai nereikia, ypač mene. Kartais jo tiesiog nereikia.

O kas labiausiai įsiminė iš bendravimo su kompozitorium? Galbūt turite prisiminimų, kurių ir tas negailestingai lekiantis laikas vis dėlto neįstengia išdildyti?

Juzeliūnas nebuvo iš tų labai lengvai prieinamų žmonių. Tai ne Balsys, kurio studentai iš esmės gyveno kaip šeima, taip gana natūraliai bendraudami. O Juzeliūnas, kadangi pats sau kūrė tokį ganėtinai uždarą, individualų ir savitą meninį pasaulį, tai ir pats nebuvo labai atviras žmogus. Jis nelabai bendravo su studentais, taip kad aš negaliu kažin ko papasakoti, kaip kad jis pats, tarp kitko, galėjo papasakoti, rodydamas nuotraukas iš savo studijų Peterburge. Tas nuotraukas, kur jis su savo pedagogu jo vasarvietėje, tokioje laisvoje aplinkoje. Aš nieko panašaus neprisimenu. Jis buvo dalykiškas, jis tiesiog puikiai dirbo savo darbą. Be to, Juzeliūnas ne tik dėstė, ne tik buvo kompozitorius – jis apskritai visada labai rūpinosi visu kultūriniu gyvenimu, buvo itin aktyvus, nors, iš šiandienos pozicijų žiūrint, šiek tiek daugiakalbis, bet tas irgi piešia žmogaus paveikslą.

Dar prisimenant tą kūrybinį darbą, jo pamokas, vienas dalykas man iš tikrųjų įsiminė. Juzeliūnas kartais leisdavo pasiklausyti kitų savo studentų kūrybos, pabūti pamokoje. Pavyzdžiui, itin vertinga buvo paklausyti jo pamokų, kai dirbdavo su Romualdu Twardowskiu, kuris vėliau Lenkijoje padarė didelę karjerą – tokią, kokios čia niekaip nepadarysi. Didelę, tarptautinę, gražią karjerą. Jis turėjo tokią ypatingą dovaną, todėl buvo labai naudinga pasižiūrėti, pasiklausyti. Tai buvo itin įsimintinos akimirkos, iš kurių turėjau daug naudos. Nors Juzeliūnas tikrai nesistengė taip daryti, kad tos pamokos susidubliuotų, taip kartais savaime išeidavo. Juk ir tos kompozicijos pamokos nebūdavo vienodos trukmės – vienąkart užsitęsdavo ilgiau, kitąkart trumpiau – čia negali tiksliai pasakyti, kiek laiko reikia skirti. Svarbiausia, ka darbas būtų realizuotas, kad būtų judama tinkamu keliu, kad žmogus atsivertų ir suvoktų amato paslaptis.

Dėkoju už pokalbį.

Viskas, kas materialu šiame pasaulyje, visuomet dalyvauja nuolatiniame judėjime ir neišvengiamoje kaitoje. Neišvengiamai keičiasi ir žmonės, norim to ar ne. Ateina naujas supratimas, nauja tų pačių dalykų interpretacija, ir tai tik praturtina mūsų kasdienybę. Tačiau tokių iškilių asmenybių kaip Julius Juzeliūnas pėdsakas visuomet bus giliai įspaustas mūsų muzikos dirvožemin. Bet ką aš čia dabar... Kaip viename interviu kompozitorius yra taikliai pasakęs, „jeigu minčių nėra, tegu nerašo. Jeigu neturėdamas minčių rašys, bus plepalynė.“ Tad gal ir aš pabaigsiu tuo, kad kartais tiesiog džiugu tokius žmones prisiminti, ir visai nebūtina aiškintis kodėl... Jie tiesiog yra, ir tai nuostabu.

Parengė Rasa Vilimaitė