Užsakyti dienoraščiai

Milda Zabarauskaitė. „Mirksiukai“. 2008 m.

Naomi Klein, įvairius prekinių ženklų veikimo mechanizmus demaskavusioje knygoje „No Logo“, apie kultūrinį korporacijų rėmimą teigia, esą pastaruoju metu nebepakanka, kad rėmėjų firmos logotipas šmėžuos kažkur foniniame plakate. „Pažangaus „brandinimo“ efektas, jeigu ne tikroji intencija, yra nustumti kultūrą į foną ir žvaigžde padaryti prekinį ženklą. Tai reiškia ne remti kultūrą, bet būti kultūra.“

Panašaus pobūdžio, tik dėl specifinės terpės gerokai mažesnio užmojo, turbūt yra ir „Sony Baltic“ gestas – kartu su Fotomenininkų sąjunga inicijuotas projektas „Dienoraščiai“. Tai – „patyrusių ir pripažinimą pelniusių bei jaunų fotografų“ Vido Biveinio, Remigijaus Treigio, Gintaro Česonio, Roberto Narkaus, Joanos Deltuvaitės, Mildos Zabarauskaitės, Paulo Herbsto ir Ugniaus Gelgudos jungtinė paroda, veikusi vasario 22 – kovo 16 dienomis Prospekto galerijoje. Šiame projekte atspirtis, regis, buvo ne savitas menininkų braižas, o bendras idėjas pakeitė kitas vienijantis veiksnys – „Sony“ firmos fotoaparatas, kurį gavęs kiekvienas fotografas įsipareigojo sukurti fotografijų ciklą dienoraščio tema. Pati parodos ekspozicija taip pat, rodos, labiau pabrėžė prekinį ženklą – įmantrios instaliacijos, kur nuotraukos rodomos viena po kitos dideliuose ekranuose (taip pat ne be atitinkamo logotipo) tiesiogiai iš prijungtų fotoaparatų.

Žinoma, negalima lyginti šio projekto su „Coca Cola Soundwave“ ar panašiais megarenginiais, šiuo atveju tai paveikė menininkų žvilgsnio fragmentiškumą, neišbaigtumą. Spontaniškas susidūrimas su užduotimi – Joanos Deltuvaitės „Troleibuse“: tiesiog žaismingas vieno objekto, troleibuso apžiūrėjimas, patyrimas. Remigijus Treigys toliau eksploatuoja savo „prekinį ženklą“, braižą – tuščia, beobjektė erdvė, išcentruota kompozicija. Tik analoginius sidabro bromidinės fotografijos tonus bei „nubrozdinimus“, kaip juos vadina Agnė Narušytė, čia pakeitė desaturate funkcija ir skaitmeninis triukšmas. Autorius, nors ir susidūręs su visai skirtingos prigimties medija, toliau siekia išgauti sau įprastą formą ir estetiką. Ir ar netyčia nugirstas prižiūrėtojos komentaras lankytojui – „jei norite pažiūrėti, tai Treigio yra gražu“ – kartais neduoda ženklo, kad minėto autoriaus braižas tapo šiek tiek kliše, tiesiog stiliumi?

Vido Biveinio, Paulo Herbsto reakcija – tai reportažinės buities, interjero detalių fotografijos, veidai, pamatyti pakeliui į ir iš turgaus. Gintaras Česonis dviejose skirtingose vietose – taip pat turguje ir gatvėje – padarytų fotografijų serijas sujungė į stop motion animacijos principu paremtą videofilmą. Roberto Narkaus serijoje „Parkritę“ kartojamas iracionalus vaizdinys – įvairiose vietose veidu žemyn tįsantis autoriaus kūnas, kinematografišku vaizdiniu žymintis skirtingas vietas. Mildos Zabarauskaitės fotografijų seriją ir juose vaizduojamus žmones sieja ta pati veido išraiška – nevalingai pusiau primerktos akys. Tai daro fotografijas panašias į nevykusius šeimos albumo egzempliorius, todėl autorei, ko gero, sėkmingiausiai pavyko iš menininko pozicijos reflektuoti buitinės fotografijos, kurią leidžia tokia naudojama technika, ypatumus.

Kokia yra skaitmeninės, masinio vartojimo fotografijos kultūra? Ar vadinamoji „muilinė“, patekusi į „profesionalo“ rankas, atskleidžia naujas galimybes? Kyla įtarimas, kad būtent iniciatyvos apvertimas, kai ji eina iš finansuojančios korporacijos, o ne atvirkščiai, ir apribojo autorius, neleisdama nuosekliau, nuodugniau įsigilinti ir pajausti skaitmeninės fotografijos specifikos. Nors šiame projekte dalyvavo ne vien jaunieji fotografai, bendras įspūdis panašus į ŠMC organizuotos „Geltonos linijos“ parodos „Aš, tu ir kiti kadrai“ – kai mažos apimties parodoje, projekte stengiamasi aprėpti beveik dešimties menininkų strategijas, sunku įžvelgti ir skirtingas jų pozicijas, ir bendras tendencijas.

O šiame tekste liko neaptarti vieno iš dalyvių – Ugniaus Gelgudos – darbai, kadangi jo naudotas fotoaparatas buvo pavogtas iš ekspozicijos... Dabar galbūt kažkas anonimiškai kuria savo dienoraštį, ir taip prietaisas grįžo į funkciškai jam priskirtą kasdienybės, buities terpę.