ATGAL
SPAUSDINTITeatras Jan Fabre: „Aš esu klaida“
Rugsėjo mėnesį į teatrą vėl pakvies „Sirenos“. Festivalį jau ketvirtą kartą rengia Oskaro Koršunovo teatras kartu su „Vilniaus festivaliais“. „Sirenas“ rugsėjo 21–22 d. atidarys belgų menininko Jano Fabre režisuoto spektaklio „Rekviem metamorfozei“ premjera. Tai ir programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ dalis. Janas Fabre (g. 1958 Antverpene) Belgijoje ir užsienyje pagarsėjo kaip vienas naujoviškiausių ir įvairiapusių šiuolaikinių menininkų. Dėl universalumo kai kurie kritikai jį pavadino „mūsų laikų da Vinci“. Per pastaruosius 25 metus jis pagarsėjo kaip performansų kūrėjas, skulptorius, piešėjas, teatro režisierius, choreografas, operų statytojas, scenografas ir dramaturgas. Kiekvienoje meno srityje, kurios imasi, Fabre stengiasi peržengti nusistovėjusias ribas. Jo spektaklių centre – gyvas, kintantis žmogaus kūnas. Visą menininko kūrybą vienija metamorfozės tema, o išraišką dažnai įkvepia sapnai ir gyvūnų, ypač vabalų, pasaulis. Be abejo, daugialypė, itin aktyviai į žiūrovo sąmonę besikreipianti kūryba pelnė autoriui prieštaringo ir skandalingo menininko vardą. Šiemet Janas Fabre jau antrą kartą (pirmą – 1984 m.) atstovauja Belgijai Venecijos bienalėje – pristato kūrinį „Vienos planetos antropologija“. Fabre baigė Dekoratyviųjų menų institutą ir Karališkąją dailės akademiją. Gyvena ir dirba Antverpene, yra meno centro „deSingel“ reziduojantis režisierius. Trupė, arba Menininkų susivienijimas, su kuriuo jis nuolat kuria spektaklius, vadinasi „Troubleyn“. 1976–1981 m. Fabre rašė pirmuosius tekstus teatrui ir rengė performansus. Vadinamųjų „pinigų performansų“ metu degino žmonių suaukotus pinigus ir pelenais piešė žodį MONEY. Gatvę, kurioje gyveno, pervadino „Jano Fabre gatve“, ir prie tėvų namo sienos pritvirtino atminimo lentelę su užrašu: „Čia gyvena ir dirba Janas Fabre“. Vėliau piešė krauju – performansas vadinosi „Mano kūnas, mano kraujas, mano kraštovaizdis“. „Piešiau tušinuku, malta mėsa, krauju, druska, skutimosi putomis, lūpų dažais, sudegintų pinigų pelenais... savo kūnu, lūpų, delnų ir pėdų atspaudais tušinukų rašalu. Kraštovaizdžiai nutapyti mano kūnu“, – sakė Fabre... Be skulptūros, performansų ir instaliacijų Fabre dar yra ir aistringas piešėjas – tūkstančiai piešinių (ypač garsi serija ant dirbtinio šilko, pavadinta „Liūdesio valanda“, „Hour of the Blue“) sudaro menininko dienoraštį. Jis sako piešiąs net tada, kai repetuoja naują spektaklį – piešdamas tarsi išsikrausto į kitą tikrovę: fiksuoja sapnus, regėjimus, o čia gimusius vaizdinius dažnai perkelia į spektaklius. „Piešimas yra lengviausias būdas paprastą kvadratą paversti stebuklingu kilimu. Arba iš vabzdžių sukurti dievišką kūną. Piešime viskas įmanoma. Man piešimas yra būdas kalbėti, ta kalba tiesmukumu panaši į nušvitusiojo veblenimą, į žmogaus, pasiekusio grynojo mąstymo ribas, kalbėjimą. Tai ekstazės forma, auganti sapnų ir vizijų seka, kurią fiksuoja piešimo aktas. Čia gimsta naujas laiko ir erdvės matmuo: nakties labirintas. Piešimas, kaip ir mūsų astraliniai kūnai, turi savitą aurą. Mane keri mintis, kad žmonės gali ne tik matyti mano vaizduojamąjį meną, bet ir iš tikrųjų girdėti jį. Gal dėl to mane taip žavi ir balsas, dainuojantis baimės viduryje.“ Pirmieji Fabre teatriniai darbai ir buvo performansai, literatūroje apie šiuolaikinį vaizduojamąjį meną ir teatrą jau minimi kaip šio žanro pavyzdžiai. Pagrindinį jų bruožą – „veiksmo rodymą tikrame laike“ (real time performance) ir tikroje erdvėje – Fabre perkėlė ir į spektaklius, taip peržengdamas vieną iš šiuolaikinio teatro kodų – veiksmo sąlygiškumą. Dėl to jo spektakliai kartais vadinami „gyvomis instaliacijomis“. Fabre ieško naujų choreografijos galimybių, siekia nutolti nuo klasikinio šokio ir rasti naują, radikalią išraišką judesiu, veiksmu. Jo spektakliuose negirdėti nei tikroviškų dialogų, nei kasdienių istorijų, viskas čia nuausta iš poezijos, sapnų, ritualų, kuriais Fabre žavisi, jį apsėdusių filosofinių temų: gyvenimas, mirtis, metamorfozė (virsmas), gyvūnų išmintis ir žmonių gyvūniškumas, kūno grožis. Fabre literatūros kūriniai, skirti teatrui, iliustruoja jo teatro viziją: teatras – tai visa aprėpiantis menas, žodis jame gyvuoja greta šokio, muzikos, operos, performanso, improvizacijos. Žodžius spektakliuose jis vartoja labai taupiai, mat jam vienodai svarbūs ir estetinis, ir intelektualinis, ir energetinis spektaklio impulsai. Scenoje – itin ryškūs ir paveikūs vaizdai – Fabre pats kuria spektaklių apšvietimą ir scenografiją. Kaip teatro režisierius, Fabre išgarsėjo 1982 m. spektakliu „Toks teatras, kokio visi laukė ir tikėjosi“; 1984 m. „Teatrinio šėlsmo galia“ buvo užsakytas Venecijos bienalės ir joje pristatytas; 1987 m. garsiojoje Kaselio parodoje „Documenta“ buvo parodytas jo šokio spektaklis „The Dance Sections“, tapęs studija pirmajai Fabre statytai operai „Stiklas galvoje bus padarytas iš stiklo“ (1990). Vėliau ji įėjo į operų trilogiją „Helenos Troubleyn mintys“, o muziką jai parašė lenkų kompozitorius Eugeniuszas Knapikas. 1989 m. žymaus choreografo Williamo Forsytho kvietimu Fabre su Frankfurto baleto trupe sukūrė spektaklį „Vieno plojančio delno garsas“. Iš viso menininkas yra režisavęs apie 30 spektaklių, kurių pavadinimai iškalbingi, sunkiai išverčiami, netipiški. Save patį ir bendražygius aktorius Fabre vadina „grožio kariais“ – juos į priekį varo nuolatinės aukščiausio grožio ir dvasingumo paieškos. Pats Fabre taip pat šoka ir paradoksaliai save apibūdina kaip šokėją: „Stengiuosi kurti kiek įmanoma mažiau meno“.
Fabre apie Fabre (iš interviu su Hugo de Greefu ir Janu Hoetu)Kai kalbame apie mano darbą teatre, bevelyčiau kalbėti apie vizualines akimirkas arba fragmentus. Mano pjesėse labai svarbus veiksmų ir judesių „ilgis“. Jie gali atrodyti kaip vizualinės akimirkos. Teatras jau pagal apibrėžimą susijęs su laiku. Su manipuliuojamo laiko „ilgiu“... Spektaklyje „Vieno plojančio delno garsas“ yra momentas, kai šokėjai „virsta“ negyvais vabalais, gulinčiais ant nugarų. Vabalai taip pat turi šarvus (tai jų išorinis skeletas), tai juos apsaugo, tačiau ir suteikia būtiną judėjimo laisvę. Grožio kariai vienu metu yra vabalai, aktoriai ir šokėjai. Mes visi esame socialiniai vabalai... Man vizualieji menai – tai darbo vienumoje procesas, jo metu aš pasikraunu ir susitaikau su savimi. O teatras kitoks, ten dirbi su žmonėmis ir kažkuriam laikui įžengi į sistemą, kurioje veikia ideologija, o ji gali ir nederėti su mano charakteriu, impulsais. Mano idealas – visada jausti ar turėti iliuziją, kad esu laisvas. Noriu ginti šią iliuziją, iškeliu ją aukščiau visko. Man laisvė pirmiausia reiškia pabėgimą nuo visų išorės primestų taisyklių, grafikų ir paklusimą savo vidiniam laikrodžiui bei taisyklėms. Nepaisant to, dirbau ir dar dirbsiu sunkioje operos srityje. Tačiau noriu ginti tai, ką darau, ir daryti tai, ką ginu. Kartais jaučiuosi kaip daržininkas, kuris yra ir rezistencinės kovos dalyvis. Nes kartais turi prisitaikyti ir tilpti į sistemą, kurioje dirbti, jei sieki pagaminti būtent tai, ką nori... Mane žavi visa, kas gyva. Nuostaba: mūsų dienomis laikoma intelektualiniu trūkumu atvirai rodyti nuostabos ženklus. Ar žinot kodėl? Nes mes patys esam gyvūnai, sapnuojam ir kuriam savo pasaką. Todėl ir nenuostabu, kad manomės viską žiną. Atrodo, kad gyvybiškai svarbu visada būti paruošus teisingą atsakymą. Manau, kad buvau pasmerktas tapti menininku. Nebuvo kito kelio. Norėjau tapti... laiškanešiu arba laboratorijos darbuotoju. Mano krikšto tėvų sūnus laiškanešys. Galvojau: čia tai profesija! Tas vyrukas visada laisvas, vaikštinėja gatvėmis. O laboratorijos specialistu – todėl, kad visad mėgau eksperimentuoti ir tyrinėti. Tai ir tapau. Esu menininkas, nešioju savo laiškus po pasaulį ir vis tyrinėju. Kad taptum pats sau menininku, reikia viso gyvenimo. Tikiuosi, kai man bus 80, būsiu jaunas... Aš esu klaida, nes kuriu savo gyvenimą ir darbą organiškai, savo nuožiūra, ir nesirūpinu tuo, ką žmogus turi daryti ar sakyti. „Rekviem metamorfozei“Lukas Van den Driesas, Nyderlandų teatro žinovas, Fabre bendražygis ir dramaturgas, spektaklį pristato taip: „Janas Fabre kuria savo rekviem. Tai bus teatrinės mišios mirusiesiems, kurių šerdyje – gyvenimas. Fabre grąžina mirtį į patį gyvenimo sūkurį, kur linksminamasi ir šokama, o mirtis garbinama kaip nuolatos atsinaujinančio ciklo grandis. Mirtis – akimirka, prisodrinta paslaptingos tylos. Tačiau tai dar ir kurtinantis prisiminimų, vaizdų, prarasto gyvenimo nuotrupų ir epizodų koncertas. Per mirtį gyvenimas sugrįžta kaip mišios: juokingų istorijų, banalybių, privačių kambarių ir nuostabaus mirtingumo dėlionė. Mirtis kupina ašarų, bet po ilgo laiko, kai aimanos nutyla, o gal net iškart po jų, nuskamba pašaipus gyvenimo juokas. Vėl ir vėl. Mirtis sutrikdo gyvenimą. Gyvenimas sutrikdo mirtį. Mes nežinome, kaip žvelgti į mirtį. Nors iš tiesų puikiai žinome, kaip: reikia laikyti ją kiek įmanoma atokiau. Mirusiesiems – tiesiogine šio žodžio prasme – nebėra vietos. Patys atitoliname save nuo vienos iš giliausių gyvenimo paslapčių. Mirtis nėra klinikinis įvykis. Tai transformacijos fazė, kai siela keliauja toliau, o kūnas dūla, yra ir išnyksta. Žemė, didžioji mirusiųjų duobė, alkana ir nepailstanti, atveria nasrus ir praryja tai, kas liko. Neilgai trukus gyvybė vėl rėkia mums tiesiai į veidą. Gyvybė bręsta, pūva. Tik tiek, ne ką daugiau. Tačiau ji amžinai nesuvaldoma, viską pranoksta nepažabojama energija. Kaip į smėlėtą krantą besiplakanti jūra. Be pabaigos, be pradžios. Rekviem yra mišios mirusiesiems. Fabre vedasi mus į laidojimo rūsį. Mišios mirusiesiems yra pokylis, atsisveikinimas, nauja pradžia.“ Parengė Akvilė Melkūnaitė |
