Jonas Urba (1925–2007)

Visai neseniai, tik prieš metus, gražiai Jono Urbos paprašytas, palydėjau jį į miesto „Sodros“ skyrių perskaičiuoti seniai paskirtą pensiją. Kantriai išlaukę privalomą valstybės institucijoms pagarbos eilę, pagaliau ir mes užsikariavome kitapus barjero sėdinčios tarnautojos dėmesį. Į rūstų klausimą: „Koks Jūsų darbo stažas?“, profesorius droviai sumurmėjo: „Apie septyniasdešimt metų.“ – „Aš Jūsų klausiu ne apie gyvenimo metus, o apie darbo trukmę.“ Ir tik atidžiau pažvelgusi į asmens duomenis, darbuotoja atlyžo ir teisinosi pirmą kartą susidūrusi su tokiu fenomenu.

Daugiau kaip trisdešimt metų, atiduotų tuometiniam Valstybiniam akademiniam operos ir baleto teatrui, – tai kasdienis alinantis triūsas, dažnam tampantis vergiškos rutinos lažu. Dažnam, bet tik ne Jonui Urbai. Pašventęs save Muzikai, Jis kasdien žvalia pėstute kildavo Tauro kalnu į senuosius teatro rūmus kaip į nesibaigiančią Meno šventę. Teatras tapo ne tik stulbinančios karjeros – nuo eilinio smuikų grupės artisto iki viso orkestro koncertmeisterio – liudytoju. Čia buvo patikėta, kad niekuomet, net ir pradėjus profesionaliuosius mokslus jau aštuoniolikos sulaukus, nėra vėlu siekti, ko labai nori. Teatre buvo pelnytas tarptautinis pripažinimas, kai reikli ir įnoringa Maskvos, Leningrado, Varšuvos ir Vokietijos miestų publika nesibaigiančiais plojimais įvertindavo smuikininko atliekamų kadencijų išdailą. Tačiau didžiausia to meto kūrybos prasmė, kad iš kuklaus dar provincialumu atmiešto pokario orkestro Jonui Urbai drauge su kitais pavyko sukurti deramo meniškumo simfoninį kolektyvą.

Atrodytų, kad tiek pasiekus galima ramiai pasitraukti į užtarnautą poilsį, bet Jonas Urba buvo ne toks. Savo penkiasdešimtmečio išvakarėse pradėjo naują – pedagoginę veiklą. Jis niekuomet neskirstė mokinių pagal gabumus, nesidairė vien talentingųjų. Mielai padėdavo visiems, kuriems jo reikėjo, negailėdamas savęs dosniai dalydavosi laiku, darbu ir išmana. Kiek paklydusių sielų Jis sugrąžino į Muzikos pasaulį, kokiai daugybei atvėrė slėpiningus meniškumo vartus! Per tris dešimtmečius su kaupu vėl nužingsniuotas naujas, kitokios veiklos kelias: nuo kuklaus muzikos mokyklos mokytojo iki garbaus akademijos profesoriaus. Toks ėjo per gyvenimą smuikininkas Jonas Urba, sėdamas santarvę, grožį ir žinias. Kiek daug tame misionieriškos dvasios ir šventos vilties! Toks ėjo ir išėjo...

Jurgis Dvarionas