Muzika

Ryškiai žėrintis virtuoziškumas

Vadimas Repinas ir Lietuvos kamerinis orkestras Vilniaus festivalyje

Živilė Ramoškaitė

iliustracija
Vadimas Repinas ir Lietuvos kamerinis orkestras
M. Raškovskio nuotr.

Šiųmečio Vilniaus festivalio išskirtinis bruožas – orkestrų pasirodymai. Pirmasis Filharmonijos salėje koncertavo vienas iš geriausių Lenkijos kolektyvų Varšuvos filharmonijos orkestras, diriguojamas Antonio Wito, o štai prieš gerą savaitę buvo galima tris dienas iš eilės klausytis kamerinių orkestrų. Panašios sudėties styginių instrumentų kolektyvai skyrėsi ne tik parengtomis programomis, bet ir kitokia griežimo maniera, skirtingu emociniu tonusu bei muzikos interpretacijomis. Klausydamiesi grojusių trijų orkestrų – „Maskvos solistų“, „Kremerata Baltica“ ir Lietuvos kamerinio orkestro – koncertų šiuos skirtumus turėjome progą beveik apčiuopti.

Ar orkestro kokybę garantuoja atskirų jo muzikantų meistriškumas? Matyt, ne tik tai. Greta dalyvių meistriškumo, grojimo visumai lemiamą reikšmę turi vieningas ir darnus muzikavimas, pagrįstas susiklausymu, vienoda stiliaus samprata, kolektyvinio grojimo patirtimi. Gal šių savybių šiek tiek pristigo „Maskvos solistams“: jų atliekama F. Schuberto Simfonija Nr. 5 stokojo stilingumo, specifinio šubertiško skambėjimo.

Apie įspūdingą Gidono Kremerio ir „Kremerata Baltika“ koncertą rašėme praėjusiame savaitraščio numeryje. Trečiasis iš eilės birželio 26-ąją pasirodė Lietuvos kamerinis orkestras. Šio koncerto solistas buvo pasaulyje žinomas smuikininkas Vadimas Repinas, su kuriuo „Vilniaus festivalio“ publika jau turėjo progos susitikti.

Programa buvo įvairi, atspindinti dalį kolektyvo interesų: šįsyk programoje visai nebuvo W.A. Mozarto ir A. Vivaldi muzikos. Klausėmės šiuolaikinio lietuviško opuso, romantinės muzikos su soluojančiu smuiku ir populiariosios P. Čaikovskio „Serenados“.

Pirmasis skambėjo šių metų festivalio pristatomos kompozitorės Ramintos Šerkšnytės opusas styginiams „De profundis“. Jis niekuo nepriminė simfoninės muzikos koncerte atlikto specialiai festivaliui sukurto autorės veikalo „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ pagal Rabindranato Tagorės tekstus, kupinus gamtos alsavimo. „De profundis“ tembrų amplitudę apibrėžė vien styginių skambėjimas. Vis dėlto, atrodytų, homogeniškas skambesys nestokojo įvairovės. Orkestrui, griežusiam be dirigento, energingai vadovavo koncertmeisteris Eugenijus Urbonas.

Tembriniu požiūriu ypač įspūdinga kūrinio pradžia, kai iš pasigirdusio mažosios tercijos intervalo staiga išauga masyvus, didžiulę garsų skalę aprėpiantis klasteris. Toliau energingo ritmo teminę medžiagą kompozitorė plėtoja polifoniškai. Visą veikalą persmelkia linearinis mąstymas, įvairūs styginių balsų susipynimai, susikryžiavimai, vykstantys kartu su dinamine kaita. Opuso gale grįžtama į tercijomis grįstų intonacijų sferą. Kūrinio aura, pasak pačios kompozitorės, niūri ir dramatiška. Tai, beje, sako ir kūrinio pavadinimas.

Po šio šiuolaikiško opuso publika turėjo žaibiškai „persijungti“ į XIX šimtmečio muzikos raiškos būdus. Scenoje pasirodė vakaro svečias smuikininkas V. Repinas. Su Lietuvos kameriniu orkestru jis atliko F. Mendelssohno–Bartholdy Koncertą smuikui ir styginių orkestrui d-moll. Šis trylikamečio kompozitoriaus opusas buvo visai nežinomas, kol po daugelio metų jo natos pateko Yehudi Menuhinui. Nuo tada kūrinys kartais skamba, žinoma, nė iš tolo nenustelbdamas populiariojo šio autoriaus Koncerto smuikui e-moll.

Pasiklausius V. Repino ir Lietuvos kamerinio orkestro interpretacijos pirmiausia galima nustebti, kad, nepaisant įvairių įtakų, Koncerto muzika įdomi ir meistriškai įforminta. Smuiko partiją jaunas kompozitorius prisodrino tokių įvairių techninių užduočių ir faktūros, kurie leidžia spręsti apie jo paties smuikavimo lygį ir smuiko literatūros pažinimą.

Solistas šį kūrinį grojo iš gaidų, ir šis faktas leidžia daryti prielaidą, kad kūrinio muzika „negula į ausį“ taip natūraliai, kaip vėliau sukurto Koncerto e-moll. Beje, laisviausiai atlikėjai muzikavo grodami II Koncerto dalį, kuri gal ir yra labiausiai vykusi.

Antroje koncerto dalyje Lietuvos kamerinis orkestras atliko P. Čaikovskio „Serenadą“, atskleisdamas ne tik šios muzikos grožį, bet ir savo galimybes. Net ir labai norėdamas negalėtum atrasti atlikimo trūkumų. O nudžiugino tai, kad, palyginti su ištobulintomis ankstesnėmis kolektyvo interpretacijomis, buvo atrasta naujų dalykų: vienas kitas naujas niuansas, kai kurių temų greitesni tempai, viso kūrinio muzikos tėkmės supaprastinimas.

Koncertą užbaigė F. Waxmano „Karmen fantazija“ smuikui ir styginių orkestrui, kurios atlikimas publikai sukėlė spontanišką entuziazmo pliūpsnį. Iš tiesų virtuoziškas V. Repino smuikavimo pradas čia karaliavo. Visiems, kurie smuiką įsivaizduoja kaip virtuozinį, greitus pasažus žeriantį instrumentą, šio kūrinio klausymasis turėjo suteikti labai daug pakilių emocijų. O V. Repinas įvairius techninius triukus grojo laisvai, elegantiškai ir žaviai. Čia jis iš tiesų atvėrė visą savo meistriškumo diapazoną. Ar galima po tokio sprogimo baigti koncertą? Žinoma, ne. Solistas buvo dosnus: jis dar pagrojo E. Isa˙e Sonatą Nr. 3 d-moll („Baladę“) ir variacijų fragmentą iš N. Paganini–H.W. Ernsto „Venecijos karnavalo“.