Muzika

Džiazo muzikai tramdė „agresyvų materialistinį protą“

Petras Vyšniauskas su draugais Vilniaus festivalyje

Jūratė Kučinskaitė

iliustracija
M. Raškovskio nuotr.

Vilniaus festivaliui persiritus į antrąją pusę, jo programoje suskambo džiazas – birželio 27 d. koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo skirtas šiemet pusės amžiaus jubiliejų švenčiančiam Petrui Vyšniauskui.

Džiazui Vilniaus festivalyje nuolat skiriama dėmesio. Susiklostė tradicija renginį vainikuoti pasaulinio lygio džiazo žvaigždžių pasirodymais. Šiuose finaliniuose Vilniaus festivalio koncertuose jau turėjome progą klausytis Herbie’o Hancocko, Dave’o Brubecko, Chicko Coreos, McCoy Tynerio, Al Jarreau, Al Di Meolos, Paco De Lucios. Tačiau lietuviškais džiazo muzikų vardais šio festivalio programėlės mirgėjo nedažnai. Jei atmintis manęs neapgauna, iš Lietuvos džiazo muzikantų Vilniaus festivalio scena tebuvo suteikta vienintelį sykį tam pačiam P. Vyšniauskui prieš penkerius metus (tuomet koncerto dieną jam sukako 45-eri).

Nenuginčysi, pasirinkta puiki kandidatūra. Ir ne tik dėl jubiliejaus. P. Vyšniauskas – Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino, Lietuvos Nacionalinės ir Vyriausybės premijų laureatas. O svarbiausia – tai vienas iškiliausių ir savičiausių Lietuvos džiazo kūrėjų, virtuoziškas saksofonininkas, kūrybingas muzikantas ir mįslinga asmenybė. Tad jo pasirodymai paprastai žada ne tik aukštą meistriškumą, bet ir kūrybinę intrigą.

Atviras eksperimentams, improvizatorius iš prigimties, P. Vyšniauskas gerai žinomas įvairiuose sluoksniuose; jis turi svarią muzikavimo akademinėse scenose ir su akademinės muzikos atlikėjais patirtį, tad pasitelkę šablonus galėtume teigti, kad šis muzikantas „tiesia tiltus“ tarp akademinės ir džiazo muzikos. Koncertas buvo sumanytas taip, kad atsiskleistų abu šios universalios kūrybinės asmenybės poliai – laisvos improvizacijos ir nuolankus paklusimas užrašytam tekstui.

P. Vyšniauskas – dažnas tarptautinių projektų dalyvis, bene du dešimtmečius nuolat muzikuojantis su kitų šalių atlikėjais, jubiliejaus koncertui taip pat pasitelkė tarptautinį kolektyvą: olandų trimitininką Ericą Vloeimansą, bulgarų pianistą ir kompozitorių Antoni Donchevą, kontrabosininką iš džiazo tėvynės Johną Lindbergą bei ilgametį bendražygį, būgnininką Klausą Kugelį iš Vokietijos. Visi jie, kaip ir pats jubiliatas, ne tik atstovauja improvizacinei scenai, bet ir palaiko ryšius su akademine muzika bei muzikantais. P. Vyšniausko pamėgtos sudėties kvintetą antroje koncerto dalyje papildė Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (vad. Donatas Katkus), šįkart „vairuojamas“ Modesto Pitrėno.

Jubiliejui pasirengta iš esmės – šalia pirmoje koncerto dalyje skambėjusios kolektyvinės kvinteto improvizacijos, pavadintos neįmantriai, bet aiškiai, „Impro5“, buvo pristatytas ir specialiai P. Vyšniauskui sukurtas opusas – A. Donchevo kompozicija „Now and Never – Sketches for Jazz Quintet and Orchestra“ („Dabar ir niekada – eskizai džiazo kvintetui ir orkestrui“).

„Muzika gali sugrąžinti žmogaus gebėjimą pajusti ir sutramdyti agresyvų materialistinį protą“, – koncerto lankstinuke tvirtino kūrinio autorius. Šiam kilniam tikslui jis pasitelkė trijų interliudija atskirtų dalių formą ir tvarkingą, bemaž klasikinę harmoniją, kiek paspalvintą būdingais džiazo posūkiais, taip primenančiais istorinius A. Dvoržako, G. Gershwino, I. Stravinskio kūrinius. Puikiai suvaldęs spalvingą, skaidrios faktūros muzikinę vertikalę, su horizontale autorius, sakyčiau, dorojosi sunkiau. Kūrinys pasirodė pernelyg kaleidoskopiškas, forma pernelyg klaidi ir ištęsta. Gal todėl, nors žavioji Janina Pranaitytė aiškiai pristatė pasaulinės premjeros struktūrą, tarp dalių plojo daugiau nei pusė salės. Greičiausiai taip pasireiškė A. Donchevo, kaip kino kompozitoriaus, patirtis – lakoniškas formas jis valdo geriau, tai paliudijo pirmos dalies pabaigoje skambėjusi jo pjesė „13-as namas“.

Negali nesutikti su lankstinuke pateiktu autoriaus teiginiu, kad „improvizacinė muzika sužadina vaizdinio, kūrybos, radimosi ir akimirkos energiją. Ji visada kitokia, ji amžinai lieka „dabar ir niekada“ akimirkoje, o kiekvienas momentas tampa unikalus. Vis dėlto improvizacinė muzika, nepaisant jos laikinumo, turi ypatingą galią, kuri jungia mus su Kūrėju.“ Štai kodėl natomis suguldytas kūrinys neteko tos trapios „dabar ir niekada“ akimirkos.

Spontaniškąsias kūrybos akimirkas nuolat bandė sugrąžinti ir savo improvizacijomis iš natose sudiktuotų unisonų bei formos rėmų mėgino ištrūkti improvizatorių kvintetas, kurį prie fiksuoto teksto vis grąžindavo energingi M. Pitrėno mostai. Šv. Kristoforo orkestras tapo puikiu improvizatorių partneriu, kartais palydovu, kartais komentatoriumi, energingu ir tiksliu, tiesa, neperžengiančiu akademinių ribų; nesistengusiu svinguoti, nors tai ir leido, o kartais netgi to prašėsi muzikinis audinys (pavyzdžiui, trečioje eskizų dalyje). Atskirai reikėtų paminėti kuklųjį kūrinio autorių, – techniškas ir subtilus pianistas savo melodines linijas vedė antrame plane, daugiausia kūrybinės laisvės suteikdamas kolegoms. Nors ir papuoštas soliniais epizodais, džiazo kvintetas muzikavo itin vieningai – kaip vienas organizmas. Nuostabu, kai tokį organiškumą pasiekia iš skirtingų šalių suvažiavę, beveik be repeticijų muzikuojantys improvizatoriai.

„Muzikos partnerius atsiunčia likimas“, – teigia P. Vyšniauskas. Akivaizdu, šį sykį likimas atsiuntė jam išskirtinio jautrumo kūrybinius partnerius, pasižyminčius ne tik nepaprastu meistriškumu, bet ir savitu braižu.

Trimitininkas E. Vloeimansas, kuriam itin tiktų jubiliato žodžiai, kad ir iš dviejų natų galima sukurti fantastišką dalyką, stebino lakoniškumu. Jo improvizacijos neretai būdavo grindžiamos vos keliomis natomis, tačiau stulbino tembrais. Paprastai pristatomas kaip universalus, žaižaruojantis trimitininkas, šį kartą jis pasirinko ir bemaž visą koncertą išlaikė prislopintą, vėsų tembrą, tęsiantį geriausias cool džiazo tradicijas ir puikiai įsiliejantį į bendrą santūrią garsinę visumą. Šioje vientisoje garsinėje auroje subtilumu ir elegancija žavėjo pianisto A. Donchevo spalvingi tušė ir jautrūs virpantys arpeggio; juos lydėjo turtingas tembrų J. Lindbergo, savo unikaliu stiliumi sujungusio geriausias improvizacinės muzikos patirtis, kontrabosas, ir išradingi neįtikėtinų dinaminių niuansų K. Kugelio mušamieji. Paties Maestro sopraninis saksofonas, – preciziško, kontroliuojamo, giliai etniško skambesio, meditatyvus ir kartu emocionalus, – nardė šiuose garsuose, jungdamasis į unisonus, duetus, kontrapunktuodamas ar oponuodamas.

Puikiai susitvarkę su užrašytu „Eskizų“ tekstu, vis dėlto žymieji improvizatoriai organiškesni man pasirodė tuose epizoduose, kuriuose nuo jo „nusprūsdavo“, taip pat pirmoje koncerto dalyje, kur jų laisvė nebuvo varžoma ir kur jie galėjo pasiduoti „čia ir dabar“ impulsams. Akivaizdu, kad nors ir puikiai „skaitantys“ tekstą, šie muzikantai yra laisvų improvizacijų šalininkai.

Koncertą pradėjęs „Impro5“, viso kvinteto pokalbis, subyrėjo į monologus ir dialogus, kuriuos apibendrino vėl scenoje visą kvintetą surinkusi A. Donchevo kompozicija „13-as namas“. Kolektyvinė improvizacija buvo turtinga žavių epizodų: mąslus kontraboso pasakojimas prisodrintas glissando, flažoletų, sonorinių priemonių; puikus, dinamiškas ir spalvingas K. Kugelio solo. Bendrame pokalbyje itin įstrigo du ryškūs duetai: P. Vyšniausko sopraninio saksofono ir A. Donchevo fortepijono, gebančio klausyti ir atsakyti; taip pat saksofono ir E. Vloeimanso išskirtinio tembro trimito, – prislopinto, besisukančio aplink vos kelias natas, tačiau nepaprastai iškalbingo, vedusio kontrapunktus ir pobalsius. Pastarajam duetui nuo meditatyvaus etniškumo įsibėgėjus į bliuzines intonacijas, liko tik stebėtis, kiek daug draivo gali išgauti du melodiniai instrumentai meistrų rankose.

Rašyti apie improvizacinę muziką keblu – ji kaip paukštė vis veržiasi ištrūkti iš prakaituojančių kritikų verbalinių tinklų. O nuskambėjus jai lieka įspūdis, kurį ne visad lengva išreikšti žodžiais. Po šio koncerto liko ramaus, išmintingo, santūraus ir gilaus pokalbio įspūdis. Koncertas rado deramą vietą šiųmečio renginio kontekste ir savo klausytoją. Neabejoju, kad P. Vyšniauskas nėra vienintelis Lietuvos džiazo muzikantas, vertas tokio pristatymo; norėtųsi rengėjus paraginti prisiminti ir kitus mūsų džiazo kūrėjus. Jei „kandidatuoja“ tik jubiliatai, gal kitais metais Vilniaus festivalio scenoje išvysime 40-metį švęsiantį Juozą Milašių?