Atskilęs kaulas, arba Šokiai su protezu

M. Raškovskio nuotr.

Perskaičius Vilniaus festivalio koncertų anotacijas, prisipažinsiu, kildavo prieštaringų minčių. Eidama į birželio 29-osios koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, sukau galvą, kaip čia su Vilniaus festivalio orkestru „šėls“ viešnios iš Didžiosios Britanijos – keturios trombonininkės. Toks „pašėlusių ir nepaprastai talentingų“ merginų ansamblis, ir dar griežiantis visai, sakytume, nemoteriškais instrumentais, žadėjo sensaciją. Skambiai išreklamuota „festivalio staigmena“ iš tiesų tapo staigmena – tik, deja, anaiptol nekeliančia begalinio susižavėjimo.

Pirmąja staigmena tapo pasikeitusi koncerto programa. Iš jos išnyko ir žadėtas „jausmingasis barokas“ (t.y. A. Vivaldi), ir trys ispanų Renesanso šokiai, ir būtent šiam ansambliui dedikuotas Christiano Lindbergo kūrinys „Vivčncies“. Antroji gluminanti staigmena, paaiškinanti ir dalies programos pasikeitimą, užklupo prasidėjus koncertui: pranešėja paskelbė, kad iš tikrųjų gros ne keturios, bet trys merginos ir vienas vaikinas... Pasirodo, viena iš trombonininkių susilaužė koją, todėl ją pavaduoti teko Richardui Watkinui. (Beje, šio atlikėjo pavardės neradau net ir naujoje prieš koncertą atspausdintoje programėlėje – tik pakeistą kūrinių sąrašą.) Gal jos tikrai pašėlusios, jeigu ryžosi tokiai avantiūrai – atvykti į festivalį su visai nauju kvarteto nariu, prieš koncertą keisti programą…

Visa pirma dalis truko vos pusvalandį (įskaitant muzikančių mėginimus tarp kūrinių „sušildyti“ publiką pajuokavimais ir trumpus kūrinių pristatymus), skambėjo daugiausia rusų kompozitorių populiariosios klasikos kūrinių fragmentai. Visus juos aranžavo pačios trombonininkės – vieną Becky Smith, tris Lorna McDonald, visus likusius – Helen Vollam. Pastaroji vis dar minima ansamblio internetinėje svetainėje kaip kvarteto narė, nors iš anksto parengtoje Vilniaus festivalio programoje vietoj jos jau buvo įrašyta Ruth Davies (turbūt dar visai neseniai ansamblyje pakeitusi H. Vollam), tačiau ir jos koncerte neišvydome... Visa tai ir dar žinia apie nelemtai sulūžusią trombonininkės koją nejučia piršo mintį apie „simbolinį“ ansamblio pavadinimą – „Bones Apart“ (pažodžiui – „kaulai atskirai“), o įspūdį sustiprino pirmasis koncerte nuskambėjęs diptikas – M. Musorgskio „Pasivaikščiojimas“ (taip ir magėjo pridurti – „su protezu“) iš „Parodos paveikslėlių“ ir S. Prokofjevo „Trikinkė“ (taigi „Troika“ – ne „četviorka“...) iš kino filmo „Poručikas Kižė“. Nors pasikeitusi programa įvairovės požiūriu liko skurdesnė – skambėjo vien šokinės miniatiūros: be minėto M. Musorgskio–S. Prokofjevo diptiko, dar trys fragmentai iš P. Čaikovskio „Spragtuko“ („Maršas“, „Fėjos Dražė šokis“ ir „Trepakas“), A. Borodino „Poloviečių šokis“ Nr. 1 (iš operos „Kunigaikštis Igoris“), D. Šostakovičiaus trys pjesės („Vežiko šokis“ iš baleto „Varžtas“, Kontradansas iš muzikos kino filmui „Gylys“ ir „Lyriškas valsas“) ir A. Chačaturiano „Šokis su kardais“ (iš baleto „Gajanė“), – bent jau pirmosios dalies kūriniai buvo išdėstyti logiškiau ir nuosekliau (sugrupuota po kelias vieno kompozitoriaus pjeses) nei iš anksto skelbtoje programoje (kurioje nuostabą kėlė rusų šokiu pavadintas A. Chačaturiano „Šokis su kardais“).

Gana stilingos pjesių aranžuotės leido trombonininkams atskleisti savo grojimo techniką. Atkreipiau dėmesį į labai minkštą garsą, švelnias atakas ir jautriai išgrotas kai kurias frazes, vietomis sužibėjusius melodinius solo epizodus (kai kur ir mažiau pavykusius, pavyzdžiui, „Poloviečių šokyje“) ir, be abejo, efektingas greito tempo miniatiūras – „Šokį su kardais“, o ypač „Trepaką“. Tačiau, mano manymu, visos koncerto pirmoje dalyje skambėjusios miniatiūros labiau tiktų koncerto pabaigai ar bisui, bet ne pagrindinei programai. Tokie kūriniai nekelia atlikėjams rimtesnio interpretacinio iššūkio: kad ir neblogai techniškai, vietomis netgi virtuoziškai, pagrota, kažin ar to pakanka rimtam akademiniam koncertui.

Vyliausi, kad antroji koncerto dalis kompensuos solidesnės muzikos stygių. G. Rossini „Sevilijos kirpėjo“ uvertiūra (vėlgi aranžuota H. Vollam), kad ir ilgesnė, pareikalavusi iš atlikėjų daugiau fizinės ištvermės, interpretacijos požiūriu nieko nauja neatskleidė – tiesiog tai dar vienas techniškai gana sudėtingas (tik keturiomis trombonų partijomis bandyta perteikti orkestro partitūros spalvingumą – gana drąsus aranžuotojos užmojis), bet gilesnių meninių įžvalgų neparodęs populiaraus kūrinio atlikimas.

Koncerto ašimi, svariausiu jo kūriniu turėjo tapti, mano supratimu, Jano Koetsiero „Concertino“, op. 115, – vienintelis programos kūrinys, sukurtas specialiai keturiems trombonams ir styginių orkestrui. Tik pernai miręs olandų kompozitorius buvo varinių pučiamųjų muzikos, ypač kamerinės, propaguotojas, tam tikslui įsteigęs fondą; nuo 1999 m. kas dveji metai rengiami J. Koetsiero varinių pučiamųjų kamerinės muzikos festivaliai. Tikėjausi išgirsti modernią kompoziciją, atskleisiančią trombonų kvartetą naujame amplua. Tačiau suskambus kūriniui negalėjau patikėti savo ausimis – tai pasirodė esanti saldžiai romantiška a la Schubert kompozicija, kuriai negalėtum pritaikyti net jokio „neo“ epiteto – man tai pasirodė gana nykus XIX a. vidurio (netgi labiau I pusės) stilistikos plagiatas. Žinoma, instrumentuotės ir muzikinės formos požiūriu kūrinys gerai subalansuotas pagal visus klasikinius standartus, atlikėjams patogus groti, todėl suskambėjo beveik nepriekaištingai. Tačiau didelio mano nusivylimo pačiu kūriniu negalėjo užglaistyti net ir puikus Vilniaus festivalio styginių orkestro griežimas.

Taigi beliko Denniso Armitage’o „Gershwino portretas“ – irgi ne šedevras, tiesiog dailiai suinstrumentuota populiarių G. Gershwino kūrinių melodijų (iš „Porgio ir Besės“, „Žydrosios rapsodijos“ ir dar kelių) parafrazė, neblyksinti jokiais originalumo štrichais. Trombonininkų pagrotas tvarkingai, gal net pernelyg santūriai – mano manymu, šis kūrinys galėjo būti ir laisviau interpretuotas, čia būtų tikę ryškesni svingo elementai. Norisi ir vėl pagirti lietuvių stygininkus, suteikusius šiai muzikai reikalingo emocingumo ir polėkio.

Pasibaigus koncertui liko keistas tuštumos jausmas – o kur konceptualioji koncerto ašis? Jos nebuvo. Na ir kas, kad bisui dar kartą virtuoziškai pagrotas P. Čaikovskio „Trepakas“ – tik dar vienas paskiras kaulelis. Liko tik spėlioti, ar nenuskambėję Renesanso, baroko, o gal šiuolaikiniai kūriniai trombonų kvartetui būtų palikę kitokį bendrą įspūdį. O gal R. Watkinas sujaukė unikalią moteriško ansamblio atmosferą?

Ak, jei ne tas sulūžęs kaulas! Merginos, gal vertėtų pakeisti pavadinimą į „Bones Together“?