Universali skulptūros kalba

Šarūnas Šimulynas. Iš „Segmentacijų“ serijos. 1970 m.

Dar nenurimus aistroms dėl XIII tapybos trienalės, tebesvaidant kritikos ietis į LDS veiklą, balandžio 20 d. Rygoje, Juodagalvių rūmuose, pristatyta įvairių kartų Vilniaus skulptorių mažosios plastikos kūrinių paroda (veikė iki gegužės 2 d.).

Ši „keliaujanti“ kamerinių bronzos skulptūrų kolekcija prieš metus jau buvo eksponuota Vilniaus dienų Lenkijoje renginiuose Krokuvoje, kiek vėliau – Čekijoje, minint bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Čekijos 15-ąsias metines. Paskutinė parodos „stotelė“ prieš Juodgalvių rūmų ekspoziciją – Latvijos dailininkų sąjungos parodų salė. Lietuvos ambasadorius Latvijoje Antanas Vinkus inicijavo išplėstos ekspozicijos pristatymą Latvijos visuomenei.

Lietuvių menininkų kolekcija tapo platesnės kultūrinės programos dalimi – tą pačią dieną Rygos katedroje atsidarė tradicinė Latvijos skulptorių pavasario paroda. Be to, balandžio 20 d. Rygoje vyko ir Lietuvos bei Latvijos aukštųjų mokyklų rektorių konferencija, kurioje kartu su ambasadoriumi A. Vinkumi diskutuota apie švietimo reformą, glaudesnį abiejų šalių bendradarbiavimą. Aukštųjų mokyklų vadovų delegacija, vadovaujama VGTU rektoriaus Romualdo Ginevičiaus, dalyvavo parodos atidaryme; rektoriai domėjosi skulptūros aktualijomis, lietuvių kultūros tendencijomis. Atidaryme dalyvavo ir užsienio šalių ambasadoriai, Latvijoje studijuojantys jauni lietuviai, kurių žinių troškimas, domėjimasis skulptūra, diskusijos su lietuvių skulptoriais tarsi patvirtino tokių renginių svarbą, poreikį, atsvėrė oficialų ir reprezentatyvų parodos pobūdį. Renginys susilaukė ir didelio vietos žiniasklaidos dėmesio.

Parodos kuratorius – Šv. Jono gatvės galerija, kur nuo seno puoselėjamas kamerinių formų skulptūros žanras. Nors galerijos direktorė V. Šimulynienė pasakojo, kad paroda surengta daugiausia asmeninėmis kuratorių, pačių menininkų pastangomis, o ne „nuleista iš viršaus“, nereikia pamiršti, kad ši institucija – LDS padalinys. O parodą Rygoje vertinant kaip vieną iš LDS veiklos krypčių, reikia pasakyti, kad tarptautinio Lietuvos meno atstovavimo misija Latvijoje pavyko gana neblogai. Tą nulėmė informatyvi, gana aukšto meninio lygio ekspozicijos visuma, siekis apžvelgti pastarųjų metų bronzos liejimo simpoziumų rezultatus ir skirtingų kartų menininkų raiškos ypatybes.

Kita vertus, dėl organizatorių noro tinkamai reprezentuoti šiuolaikinę lietuvių kamerinę skulptūrą kolekcija, demonstruota Rygoje, buvo konservatyvi, nuosaiki: dominavo vyresniosios ir viduriniosios kartos menininkų kūriniai. Siekta retrospektyviai apžvelgti geresnius šio žanro pavyzdžius, tad parodoje – ne vien naujesni skulptūros darbai, o ir ne kartą matyti parodose. Marius Zavadskis ir Simas Dūda čia bene vieninteliai atstovavo jaunajai lietuvių skulptorių kartai. Plastikos, meninės kalbos, sugestijų požiūriu ekspozicijos būta gana įvairios – nuo itin sudėtingų, daugiaplanių Dalios Matulaitės kompozicijų, juslingų, grakščių, erotinio atspalvio Valdo Bubelevičiaus skulptūrų, metaforiškos Arvydo Ališankos išraiškos, ažūrinių Jono Ryto Belevičiaus kūrinių formų ir žaismingų, ironiškų moters kūno formų parafrazių, antropomorfiškų, egzistencinių poteksčių kupinų Gedimino Piekuro motyvų iki rūsčių Šarūno Šimulyno objektų, archajiško S. Dūdos darbo atspalvio, sarkastiškos M. Zavadskio meninės laikysenos. Gerai žinomi Vytauto Šerio skulptūriniai portretai leido dar kartą pasigrožėti ekspresyvia, išraiškinga plastika, kur „pašiauštas“ bronzos liejinio paviršius, sugestyvus natūros transformavimas alsuoja galinga menine jėga, nesuvaidinta energija ir jausmingumu.

Gediminas Piekuras. „Mazgas“. 2006 m.

Parodoje eksponuojamus kūrinius jungė bronzos liejimo technika, tačiau čia galima buvo išvysti gana skirtingų jos interpretacijų, įvairių dermių su kitomis medžiagomis.

Nepaisant nuosaikumo ir tradicionalizmo, lietuvių skulptūros kolekcija, palyginti su latvių skulptūros pavasarine paroda, atrodė gerokai solidžiau – latvių ekspozicija buvo gana marga, eklektiška – greta geresnių kūrinių mirgėjo ir aibė abejotinos meninės vertės darbų. Vertė bodėtis išraiškos priemonių gausa – greta kai kurių skulptūrų net ir itin „barokiška“ D. Matulaitės plastika atrodė saikinga ir santūri.

Itin nustebino ir animalistinių motyvų – varlyčių, šunelių, plaštakių – gausa, nepaisant įspūdingų Rygos katedros erdvių, priminusi dekoratyvinių sodo skulptūrėlių, kurių apstu didžiuosiuose prekybos centruose, rinkinį. Žinoma, tokį kontrastą daugiausia nulėmė kryptinga lietuvių skulptorių ekspozicijos atranka, tuo tarpu latviai, matyt, tiesiog demonstravo tai, ką jų šalies skulptoriai, kuriantys mažosios plastikos objektus, nuveikė pastaruoju metu.

Beje, stebint šį renginį, skulptorių ir organizatorių bendravimą, reikia pakalbėti ir apie pačią Šv. Jono gatvės galeriją. Ilgus dešimtmečius čia tebuvo tik nyki parodų eksponavimo vieta, atsiduodanti nuobodžiomis, metų metais ne ką tesikeičiančiomis medalių, mažosios plastikos parodomis. Nors ir šiandien galerija susilaukia prieštaringų vertinimų ir vargu ar galėtų pasigirti prestižinės, menininkų itin geidžiamos ekspozicijų vietos statusu, čia pagaliau vyksta gyvas, kokybės požiūriu labai įvairus, tačiau įdomus kultūrinis gyvenimas. Meniniams projektams jau senokai atviri gotikiniai galerijos rūsiai, galerijoje greta viena kitos tarpsta labai skirtingos ekspozicijos, o greta retrogradiškų „suneštinių“ parodėlių rengiami originalūs meniniai projektai liudija apie institucijos atvirumą naujovėms, siekį dalyvauti vertinguose kultūros procesuose.

Lietuvių mažosios plastikos parodos atidaryme daug kartų aidėjo skambios frazės apie „universalią meno kalbą“, „tolesnį latvių ir lietuvių menininkų bendradarbiavimą“. Norėtųsi tikėtis, kad menas šiuo atveju atliko ne tik hedonistinę dailaus fono funkciją iškilmingame renginyje. Tapo akivaizdu, kiek daug reikšmės kultūriniam bendradarbiavimui turi ambasadų veikla, pastangos skatinti meninius mainus, tinkamai reprezentuoti savo šalies veidą svetur.