Parnaso viršūnė liko tuščia

Ispanijos karalienė Sofija ir jos sesuo po koncerto sveikina Mstislavą Rostropovičių ir Saulių Sondeckį

Išėjo paskutinis iš didžiųjų – Mstislavas Rostropovičius. Balandžio 27-ąją jis amžiams atsigulė greta jam taip brangių S. Prokofjevo ir D. Šostakovičiaus Maskvos Novodevičje kapinėse. XX a. pavydžiai sau pasiliko H. von Karajaną, L. Bernsteiną, S. Richterį ir Y. Menuhiną, neleido jiems peržengti naujojo tūkstantmečio slenksčio; šiandien nebetekome ir M. Rostropovičiaus.

Pasaulio pilietis, bebaimis kovotojas už tiesą ir teisingumą, už eilinį žmogų ir visą žmoniją. Genialus muzikas: violončelininkas, dirigentas, pianistas, muzikinio gyvenimo spiritus movens, visur Slava vadinamas, nes toks kreipinys jam buvo mieliausias. O tame viename žodyje užkoduota gili potekstė, išreiškianti jo neaprėpiamo talento ir taurios asmenybės jėgą.

Pasaulis liūdi atsisveikindamas su didžiuoju Maestro. Įvardijami jo darbai, asmenybės didybė ir žavesys. Ir aš norėčiau apžvelgti jo veiklą, papasakoti apie velionio ryškiausius laimėjimus, jo nuopelnus ir reikšmę muzikos menui. Tačiau negaliu sukaupti minčių išsamiam nekrologui. Netekties liūdesys blaško mintis, atgaivindamas tik buvusios ilgametės pažinties, o vėliau ir draugystės įspūdžius. Bandysiu jais pasidalyti.

Grįžtu į 1959-ųjų gegužę. Beveik pusė amžiaus prabėgo nuo pirmojo didžiojo Lietuvos draugo koncerto Vilniuje. Gal verta priminti ir to istorinio koncerto, įvykusio gegužės 23 d. Valstybinėje filharmonijoje, datą. Kitą dieną jaunasis maestro, Baliui Dvarionui diriguojant, su Filharmonijos simfoniniu orkestru atliko R. Schumanno Koncertą violončelei. Tuomet M. Rostropovičius, nors jam tebuvo trisdešimt dveji metai, jau buvo gerai žinomas ir populiarus, sovietinė spauda plačiai nušvietė jo triumfus pasaulio koncertų salėse. Abu koncertai Vilniuje sutraukė pilną salę klausytojų.

Tada su M. Rostropovičium dar nebuvome pažįstami, neišdrįsau susipažinti su juo ir po koncerto. „Literatūra ir menas“ išspausdino mano recenziją antrašte „Koncertas, kurio ilgai neužmiršime“: „Mus sužavėjo didelis menininko nuoširdumas. Susidarė įspūdis, kad atlikėjas – draugas, kuriam būtina pasidalinti mintimis su klausytoju. Gal todėl šiame koncerte atlikėjas, klausytojas ir muzika susiliejo į vieną neišskiriamą visumą.“ „Šis žmogus ne interpretuoja, jis atgaivina muziką“, – tokiais E. Griego žodžiais, pasakytais P. Casalsui, norisi padėkoti įžymiajam violončelininkui.“ Tuomet nebūčiau drįsęs net pagalvoti, kad prabėgus trisdešimčiai metų sulauksiu laimės ne kartą drauge muzikuojant scenoje stebėti M. Rostropovičiaus atgaivinamos muzikos stebuklą.

Ateina lemtingieji M. Rostropovičiui 1972-ieji. Kultūros ministrė J. Furceva, išsikvietusi „ant kilimo“, kaip tada buvo sakoma, įžymiausią pasaulyje violončelininką, grėsmingai pareiškė: „Savo namuose suteikdamas prieglobstį A. Solženycinui, Jūs, Slava, pats sau pasirašėte nuosprendį. Ateityje nebegausite leidimo koncertuoti užsienyje. Dabar teks pasitenkinti gastrolėmis Tarybų Sąjungoje. Šalis didelė, – ironizavo ministrė – koncertų nestokosite...“ Šmaikštusis Slava su šypsena žaibiškai atkirto: „Jekaterina Aleksejevna, aš dėkingas, kad Jūs man pažadate suteikti galimybę plačiai koncertuoti Tarybų Sąjungoje. Ačiū Jums! Bet padėkit man suvokti, kodėl artistas baudžiamas koncertais savo Tėvynėje? („С каких это пор выступления на Ро­дине являются мерой на­ка­за­ния?“)

„Невыездной“ – be teises išvykti – tuomet gerai pažįstama formulė, taikoma tarybiniams piliečiams, kuriems buvo uždrausta praverti „geležinę uždangą“. Muzikams atlikėjams tai buvo baisi jų talentą ir artistinę karjerą žlugdanti bausmė. Rūsčiu nuosprendžiu pasaulis neteko M. Rostropovičiaus, bet už tai jį „gyvą“ išgirdo Tarybų Sąjungoje. Jo drąsa ginant A. Solženyciną, atkirtis J. Furcevai plačiai nuskambėjo visoje šalyje, dar labiau kurstė ažiotažą ir muziko populiarumą. M. Rostropovičiaus koncertai Sibire, tolimiausiuose užkampiuose, susilaukė milžiniško dėmesio ir pasisekimo. Būta koncertų ir kaimų klubuose, kur nebuvo net prasto pianino. Tekdavo groti solo ar kviestis akompanuoti bajanistą. Kartą, pasakojo M. Rostropovičius, jam begrojant, prie scenos prisiartino gerokai įkaušęs kaimo bernas kaip „petelnė“ plačiu veidu ir išdrožė: „Klausyk, vaikine, baik čirpinti savo bandūrą ir netrukdyk klausyti bajano...“ („Чувак, прекрати бан­дуру, немешай слушать гар­монь“).

Tokiomis aplinkybėmis 1972 m. lapkritį M. Rostropovičius antrą kartą atvyksta į Vilnių. Čia jį sutinka ir jo buvę studentai, baigę Maskvos konservatoriją: Silvija Narkūnaitė-Sondeckienė (baigė 1966 m.) ir Davidas Geringas (baigė 1968 m.). Silvija jau buvo Muzikos akademijos (tuometinės Konservatorijos) dėstytoja, Davidas – mūsų Filharmonijos solistas, 1970 m. tapęs P. Čaikovskio konkurso nugalėtoju. Taip mūsų namuose pirmą kartą ir susipažinau su M. Rostropovičiumi. Su jauduliu laukiau svečio. Legendos apie jį – genialų muziką, išskirtinę asmenybę – kaustė mintis, nežinojau, ar sugebėsiu rasti bendrą kalbą. Ir štai atsiveria durys. Dar nesupažindintas, atsiduriu svečio glėbyje. Jokio oficialumo. Tuoj buvau įspėtas vadinti jį Slava ir „на ты“. Įtampa atslūgo, nors familiariai kreiptis įpratau gerokai vėliau, išgėrus ne vieną „bruderšaftą“. Ilgą laiką stengiausi savo sakinius formuluoti taip, kad išvengčiau tiesioginio kreipinio, nes pasakęs „Mstislav Leopoldovič“ išgirsdavau perspėjimą ar pašaipią repliką.

Jis rasdavo bendrą kalbą su visais. Amžius, intelektas ar visuomeninė padėtis nebuvo kliūtis nuoširdžiam, atviram bendravimui. Pats girdėjau Slavą pasakojant šmaikštų, dviprasmišką anekdotą Ispanijos karalienei Sofijai. Neužmiršau ir iš jo girdėto pasakojimo apie savo „draugą“, vienintelį proletariato valstybėje sąžiningą darbininką Vasią. Šis remontavo M. Rostropovičiaus užmiesčio vilą. Kartą darbus teko nutraukti, kadangi Vasiai reikėjo išvykti į sesers vestuves. Slava nusprendė palydėti „draugą“. Pakrovė į bagažinę dėžę degtinės („po 2,60 už butelį. Nes degtinės po 3,20 Vasia nemėgo“) ir taip „apsiginklavęs“ visame pasaulyje gerbiamas maestro trims dienoms iškeliavo į Briansko srities kaimą. Kas dar iš pasaulio didžiųjų taip dosniai dalija savo laiko biudžetą?

Silvija Sondeckienė, Aza Amintajeva ir Mstislavas Rostropovičius. 1966 m.

1972-ųjų lapkritį M. Rostropovičius su simfoniniu orkestru, diriguojant Margaritai Dvarionaitei, atliko A. Dvoržako Koncertą violončelei Vilniuje ir Kaune, o rečitalius grojo su nuolatiniu akompanuotoju, nuostabiu pianistu Aleksandru Dediuchinu. Klausytojai netruko pastebėti – pianisto gaidos nors ir atskleistos, bet lapų jis nesklaido: vadinasi, groja atmintinai...

Po koncerto Slava paaiškino – A. Dediuchinas praradęs didžiąją dalį regėjimo ir gaidų visai nebemato. Kad neskriaustų ilgamečio draugo ir partnerio, M. Rostropovičius savo rečitaliams programą parenka tik iš tų kūrinių, kuriuos A. Dediuchinas groja atmintinai... Klausiu, o kaip tada išsiversdavęs koncertuose užsienyje. „Negaliu palikti draugo nelaimėje. Užsienis buvo jam vienintelė galimybė sukaupti santaupų besiartinančiai liūdnai senatvei. Repertuaras mūsų nemažas, todėl programas sudarau iš šių kūrinių...“ Kas dar artistiniame pasaulyje parodė tokią ištikimybę partneriui?

Daryti geradarystes buvo jo pašaukimas, paties gyvenimo diktuojamas poreikis. Savo ištikimiausiai pagalbininkei, ilgametei klasės koncertmeisterei Azai Amintajevai M. Rostropovičius jau iš emigracijos atsiuntė dovanų specialiai užsakytą vardinį „Steinway“ fortepijoną. Instrumentas 5 kartus kirto Sovietų Sąjungos sieną, nes valdžia nenorėjo jo įsileisti, bet vis dėlto Azai pasisekė jį atgauti. Deja, Rostropovičiaus grįžimo šį nuostabi pianistė nesulaukė.

Būnant tas kelias dienas Vilniuje, jį pasiveja žinia – Maskvos Didysis teatras galutinai atsisako M. Rostropovičiaus – dirigento – paslaugų. Įpusėjęs operos „Toska“ įrašas nutraukiamas, o „Šikšnosparnio“ premjera neįvyks. Įskaudintas ir pažemintas meno pigmėjų, rankų nenuleidžia. Spontaniškai gimsta mintis, o gal jo diriguojama „Toska“ susidomėtų Vilniuje. Skambinu savo geram draugui, tuometiniam Operos ir baleto teatro direktoriui Vytautui Laurušui. Trumpai informuoju apie M. Rostropovičiaus norą susitikti. Atėję į kabinetą, randame ir vyriausiąjį dirigentą Rimą Geniušą. Tik ką užsimezgusi pažintis tuoj virsta draugyste. Pokalbis tarp Slavos, Vyto, Rimo vyksta, žinoma, „на ты“. Abu teatro vadovai, be jokių dvejonių, griebia „jautį už ragų“. Dalykiniame pokalbyje aptaria būsimo pastatymo detales, galinčius iškilti organizacinius klausimus. Jau ruošiantis atsisveikinti R. Geniušas lietuviškai, kad Slava nesuprastų, sakosi bijąs, kad orkestro styginiai gali „neįtikti“ M. Rostropovičiui. Tuoj sutariame, kad styginių grupę sustiprinsime, į orkestro „duobę“ pasodinę Lietuvos kamerinį orkestrą. M. Rostropovičius laimingas. Jam patiko mūsų operos vadovų kompetencija, profesionalumas. Stebėjosi ir jų drąsa, kaip, girdi, neišsigandę jo maištingo pasiūlymo („моего „крамольного пре­дло­же­ния“).

Sužinojęs, kad Vilniuje gyvena M.K. Čiurlionio sesuo, panoro būtinai su ja susipažinti. Prof. Jadvyga Čiurlionytė, nors ir sunkiai serganti, sutiko priimti. Ją aplankėme kartu. Per akimirką M. Rostropovičius tampa tarytum senu pažįstamu, geru šeimos draugu. Švelniu humoru, įdomiais klausimais apie didįjį mūsų menininką, savo pasakojimais jis tiesiog papirko tylią, kuklią, labai santūriai bendraujančią profesorę. Vėliau ji manęs klausinėjo apie M. Rostropovičių, žavėjosi juo, džiaugėsi pažintim. Ir Slava laimingas paliko J. Čiurlionytės namus. „Jaučiuosi tartum prisilietęs prie didžiojo lietuvių tautos genijaus.“

V. Laurušas ir R. Geniušas duoto žodžio laikėsi tvirtai. Neprabėgo ir du mėnesiai, 1973-iųjų sausį jau sutinkam M. Rostropovičių geležinkelio stotyje. TSRS liaudies artistui, Lenino premijos laureatui skirtas ištaigingas liuksas „Vilniaus“ viešbutyje. Šiame numeryje paprastai buvo apgyvendinami į Vilnių atvykę atlikėjai iš „kapitalistinių šalių“. Sovietų Sąjungos, net ir žymiausi, artistai čia neapsistodavo. Filharmonijos administratoriai greitai suvokė M. Rostropovičiui rodomos „pagarbos“ potekstę. Suprato ją ir pats maestro. Tik įžengęs pro duris, ėmė lėtai, bet garsiai skaičiuoti: „Vienas... du... trys... Na, bildukai, ar gerai girdite?“ („Раз... два... три, ну, стукачи – хо­рошо слы­шите?“).

Skubiai papusryčiavęs, išvyko į pirmąją repeticiją su Operos ir baleto teatro orkestru. Taip prasidėjo fantastiškas 10 dienų trukęs maratonas, parodęs neįtikėtinas fizines ir dvasines šio žmogaus galias. Jo dienotvarkė atrodė taip: 10–13 val. repeticija su orkestru, po skubių pietų susitikimai su solistais, vakare – rečitalis Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, net Molodečne, iš kurio sugrįžęs maestro pareiškė čia buvęs du kartus: „pirmą ir paskutinį“... Du koncertai su simfoniniu orkestru. Po koncertų grįždavo vėlai. Restoranai sovietmečiu užsidarydavo dar prieš vidurnaktį, todėl vakarieniauti svečio laukdavome savo namuose. Vakarienės užtrukdavo ilgai, kartais net iki 4-tos ryto... Į jas kviesdavome ir Vilniaus muzikinį elitą, kas vakarą vis kitus. Norėjome, kad kuo daugiau mūsų menininkų susipažintų ir pabendrautų su didžiuoju muziku. Tos vakaronės neužmirštamos. Dienos darbų nualintas maestro prie stalo vėl atgydavo. Jo pasakojimams nebūdavo galo. Išgirdome daug įdomių dalykų apie sutiktus ir bendravusius su juo didžiuosius amžininkus, tapusius legendomis: P. Casalsą, J. Heifetzą, G. Piatigorskį, B. Britteną, D. Šostakovičių, S. Prokofjevą, H. von Karajaną, S. Ozawą, Y. Menuhiną, dailininkus M. Chagallą, S. Dali – su pastaruoju ypač artimai bendravo; žavingai pasakojo apie savo draugystę su humoro virtuozu, aktoriumi Piteriu Ustinovu. Jų susitikimai tapdavo nepakartojama intelektualaus sąmojo fiesta. Išgirsdavome gilių samprotavimų apie muziką, atlikėjo darbą, jo kūrybinę misiją.

B. d.