Personažas visada turi būti šiuolaikiškas

Andrzejus Chyra filme „Antstolis“

Praėjusį ketvirtadienį vykusiame VII lenkų filmų savaitės uždaryme dalyvavo aktorius ir režisierius Andrzejus Chyra. Sėkmingai teatre ir kine vaidinantis aktorius yra pelnęs ne vieną apdovanojimą ir laikomas vienu ryškiausių savo kartos kūrėjų. Jo kūrybinė sėkmė prasidėjo gana vėlai, po to kai Chyra suvaidino Krzysztofo Krauze’s filme „Skola“ (1999), dažnai pavadinamame svarbiausiu paskutinių dešimtmečių lenkų filmu. Daug svarbių vaidmenų Chyra sukūrė ir „Rozmaitośći“ teatre. Vilniuje aktorius pristatė Mareko Koterskio filmą „Visi mes esame Kristūs“, atsakė į susirinkusiųjų klausimus. Spaudos konferenciją ir susitikimą su aktoriumi vedė kino ir teatro kritikas Vaidas Jauniškis. Pateikiame Vilniuje vykusių pokalbių su aktoriumi fragmentus.

Jūs vaidinate Anthony Kushnerio „Angelai Amerikoje“, kurią šiemet Varšuvoje pastatė Krzysztofas Warlikowskis. Tai buvo pirmoji amerikiečių drama, atvirai prabilusi apie AIDS, Reagano laikų Ameriką. Kas jam, kas Jums buvo šioje pjesėje svarbiausia dabar, šių dienų Lenkijoje?

Lenkiją dabar valdo dešinieji, tad gali būti paralelių. Atvirumo ir skirtingų požiūrių akceptavimo tema yra aktuali. Mano personažas yra homoseksualas, bet jis tą slepia. Jis yra žydas, bet kartu ir antisemitas. Kitas personažas jį pavadino „dešiniųjų šventuoju“. Mano personažas išryškina tam tikro elgesio kanoną, požiūrį į gyvenimą ir klausia, kiek reikia tam paklusti, kiek galima sau leisti būti laisvam, kad sakytum tai, ką iš tikrųjų manai, ir reikštum tai, ką iš tikrųjų jauti. Manau, kad tai – svarbiausia spektaklio tema. Spektaklis trunka beveik šešias valandas (nors jis tėra pjesės santrumpa) ir į jį sutilpo labai daug – ir meilės religingumas, ir autentiškumas. Manau, kad svarbi yra ir atleidimo kankintojams, ir tam tikrų dalykų sau pačiam tema. Manau, kad Warlikowskis savo spektakliuose dažnai prisiliečia iškart kelių temų, nepateikia sprendimų, bet greičiau skatina vidinę žiūrovo diskusiją. Jis nori išlaisvinti tam tikras temas. Dalis jų iki galo net neįvardijamos, nes siekiama sukurti tam tikrą ieškojimo atmosferą, ne versti žiūrovą sekti iš paskos režisieriaus keliu, bet stengtis paliesti kelis jo skausmingus taškus, kad žiūrovas atsivertų pats.

Dar studijuodamas Jūs suvaidinote Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogo“ ketvirtoje dalyje. Ar laikote šį darbą savo kino karjeros pradžia? Ar tai buvo tik savotiškos kino pratybos?

„Dekalogo“ filmavime atsidūriau atsitiktinai. Faktiškai tai galėčiau vadinti debiutu. Bet iš tikrųjų sąmoningas mano debiutas buvo „Skola“, sukurtas prieš aštuonerius metus, praėjus 12 metų po „Dekalogo“.

Jūs dažnai vaidinate filmuose apie šių dienų Lenkiją. Tačiau Krzysztofo Krauze’s „Skoloje“, Felikso Falko „Anstolyje“ ir Mareko Koterskio „Visi mes esame Kristūs“ tos lenkijos skiriasi. Kaip Jūs ir Jūsų personažai suvokia tas skirtingas lenkijas? Kas Jums yra svarbiausia?

Vaidinant ir teatre, ir kine man visada atrodo, kad personažas tam tikra prasme turi būti šiuolaikiškas, reaguoti ir mąstyti taip, kad mums tai būtų suprantama. Nesvarbu, ar jis dėvi istorinį kostiumą, visada turi pasižymėti kokiu nors atpažįstamu bruožu. Stengiuosi, kad kiekvienas personažas būtų šiuolaikiškas. Ir „Skoloje“, ir „Anstolyje“, ir net tam tikra prasme filme „Visi mes esame Kristūs“ man pasisekė su scenarijais ir su personažais, kurie įkūnija tam tikras baimes ir nerimą. „Skoloje“ buvo nežinomumo baimė. Verslas, pinigų uždirbinėjimas, savarankiška ar net rizikinga veikla tada dar buvo visai nauja. Filmas akivaizdžiai prisilietė prie tos baimės, kurdamas filmo personažą galvojau apie tai, ko bijau pats, kaip tą personažą pripildyti mano baimių, nes kiti jaučia tą patį. Filme „Antstolis“ – jau kita situacija. Paaiškėjo, kad siaubą nebūtinai kelia tai, kas nežinoma, bet valstybė, jos aparatas, teisė. Antstolis įkūnija valstybės žiaurumą. Jaučiau, kad tai svarbu. Filme „Visi mes esame Kristūs“ svarbu buvo alkoholizmas ir tai, ką galima pavadinti pauperizacija, ji tapo inteligentų neganda. Kai kurie jų negali užsidirbti, iš tikrųjų tapti nepriklausomi. Kai gaunu tokią medžiagą, pajuntu vėją burėse. Būtent jį jaučiau, kai filmavausi tuose filmuose. Jaučiau, kad tie filmai, personažai yra tikroviški ir suras žiūrovus, kuriems visa tai sužadins jausmus. Mano nuojauta pasitvirtino.

Nežinau, ar tai mano laimė, ar nelaimė, bet dažnai tenka vaidinti labai nemalonius tipus. Mano tėvas visada klausia, kada aš pagaliau suvaidinsiu simpatišką tipą, kad mane pagaliau pamiltų. Bet sunku sukurti įdomų filmą apie normalią ir sėkmingai funkcionuojančią valstybę ar šalį. Įdomesni būna tie, kurie atskleidžia tamsiąją tikrovės pusę.

Ar Jums svarbi ta nepriklausomybė?

Man nepriklausomybė yra galimybė mąstyti ir funkcionuoti taip, kad tai suteiktų kuo daugiau harmonijos, laimės, pasitikėjimo savimi ir jėgos, ir kartu nieko neįskaudintų, netaptų kliūtimi kitiems. Man artimas liberalus požiūris – individas yra didžiausia vertybė. Gali būti laimingas tik tada, kai iki galo realizuoji save ir duodi kitiems kažką vertinga. Iš tikrųjų tik tada ir galime kažką duoti kitiems. Jei esame susikaustę ir visąlaik turime kažko vengti, stebėti save, tada energija ir sunaudojama tik tam.

Lenkų teatre matome įdomią aktorių-kūrėjų kartą: Redbadas Klynstra, Jacekas Poniedziałekas, Magdalena Cielecka, Maja Ostaszewska... Šių aktorių nepavadinčiau herojais, greičiau jie yra kasdienybės herojai, labai aiškiai reaguojantys į tai, kas vyksta tikrovėje. Kaip Jūs tai paaiškintumėt?

Teatro ar meno istorijoje dažnai taip atsitinka, kad staiga išryškėja labai stiprių profesionalų grupės. Manau, kad dabar susitiko žmonės, suradę bendrą kalbą, juos suvienijo ilgesys ar poreikis tų, kurie juos vestų. Visi paminėti aktoriai dirbame teatre „Rozmaitośći“ kartu su Gregorzu Jarzyna ir Krzysztofu Warlikowskiu. Tam tikra prasme mes susiformavome kartu, nes susidūrėme su žmonėmis, kurie pajėgė tai daryti. Manau, kad mūsų visų pasaulėžiūra panaši, nors, paliežuvausiu, Redbadas, kad ir kaip keista, yra dešinės žmogus, o mes visi esame opozicijoje. Bet mentaliai ir estetiškai esame artimi. Mes labai daug keliaujame kartu su teatru po festivalius, beveik kasmet rodome spektaklius Avinjono festivalyje, tad tapome kito teatro, kitos estetikos dalimi. Tai, ką darome, ne visada Lenkijoje suprantama ar gerai priimama. Man atrodo, kad ši grupė gerai sutaria su Europa, nes estetikos, tapatybės požiūriu ne iki galo esame lenkiški. Lenkija mums nėra atskaitos taškas ir tikslas. Mes norime dirbti Lenkijoje ir būti geriausi, bet esame atviri pasauliui.

Šių dienų teatre, kine yra daug žiaurumo. Ką jūs apie tai manote?

Manau, kad žiaurumu dažnai siekiama šokiruoti. Dažniausiai jis yra nereikalingas, nors kartais būna pagrįstas. Nesižaviu žiaurumu kine, nors būtent mano vaidinamų personažų nepavadinsi maloniais. Tačiau į žiaurumą žiūriu taip pat kaip į nusirenginėjimą, – jis turi būti prasmingas. Jei tai tik turi padėti užkariauti žiūrovą, man to neužtenka. Tačiau nieko nevertinu tokiomis kategorijomis kaip „galima“ ar „negalima“. Man tai neįdomu, nenoriu būti tam išnaudojamas. Beje, ir nežiūriu tokių filmų. Bet manau, kad tai neišvengiama.

Su kokiais šiuolaikiniais lenkų autoriais norėtumėte dirbti?

Su šiuolaikiniais lenkų autoriais yra didelė problema. Neturiu savo numylėtinių, nors yra viena tokia dramaturgė Małgorzata Sikorska-Miszuk. Mačiau labai įdomų spektaklį pagal jos pjesę viename Varšuvos off teatre. Buvo paskelbtas konkursas, skirtas vokiečių teroristų Baaderio ir Meinhof grupei. Ji parašė „Žmogaus voverės mirtį“. Labai geras, įdomus tekstas. Ją pažįstu, nes ji dalyvavo „Rozmaitośći“ teatre rengtose kūrybinėse dirbtuvėse dramaturgams. Dirbau su jais savaitę. Małgorzata tikrai įdomi asmenybė. Tačiau apskritai dabar neturiu savų favoritų tarp lenkų rašytojų.

Neseniai paskelbta, kad Andrzejus Wajda baigė filmuoti savo filmą apie Katynę, kuriame Jūs suvaidinote vieną pagrindinių vaidmenų. Premjera numatyta rudenį. Gal jau matėte medžiagą?

Mačiau vieną montažo versiją. Pačiam įdomu, kas iš to išeis. Kol kas nenorėčiau vertinti. Tačiau jei problema prasideda jau scenarijuje, ji niekad nesibaigs. Šiame filme scenarijaus problema iš pat pradžių buvo akivaizdi. Scenarijus buvo netobulas, bet Andrzejui Wajdai atrodė, kad filmuojant kartu su aktoriais pavyks tai išspręsti. Deja, ši liga pati nepraeina. Katynė – sunki tema. Gavau pasiūlymą vaidinti filme prieš metus. Buvo visai kitas scenarijus. Tik viena siužetinė linija, klasikinis pasakojimas, bet dabar man jis atrodo įdomesnis, gilesnis, nes daugiau kalbėjo apie tuos sušaudytus žmones. Dabar filme yra keturios susipynusios siužeto linijos ir jos nepalieka galimybių įsigilinti, rodyti ne tik paviršių. Vis dar viliuosi, kad tai pasikeis. Tačiau, matyt, lemia ir tema. Ji iš pat pradžių žadino kontroversijas ir skirtingus lūkesčius. Manau, kad filmui nepadėjo ir bandymas pateisinti visas tas viltis. Tačiau neabejoju, kad filmas kažką pasakys apie tai, kas iš tikrųjų įvyko Katynėje, turės edukacinę ir istorinę vertę. Ar jis turės meninę vertę, dar neaišku.

Kaip Jūs rengiatės vaidmenims? Nekalbu apie tokius personažus, kurių profesijos – gana universalios. Filme „Antstolis“ Jums teko vaidinti tiksliai su personažo profesija susijusius veiksmus. Neseniai Volkerio Schloendorffo filme „Streikas“ buvote Lechas Wałęsa. Susidariau įspūdį, kad filmuodamas „Visi mes esame Kristūs“ Marekas Koterskis gana tiksliai nurodinėjo aktoriams, ką jie turi daryti. O Jūs minėjote, kad mėgstate turėti šiek tiek daugiau laisvės.

Man svarbiausia scenarijus. Jame dažniausiai slypi daug informacijos. Žinoma, stengiuosi pamatyti ir specifiškus dalykus. Kartais pasitikiu savo vaizduote ir remiuosi personažo veiksmų motyvais bei jų vertinimu. Kartais būtent tai man pasufleruoja daugiau nei kokie nors praktiški sprendimai. Jei jaučiu, kad personažas turi būti sėkmingas, įjungiu savo vaizduotę ir mąstau apie tai, kaip būti sėkmingu antstoliu. Ką turėčiau padaryti, kad tokiu tapčiau? Daug stebiu žmones, bet to nesureikšminu. Palieku vietos improvizacijai ir vaizduotei. Nenoriu tik dokumentiškai tiksliai atkurti personažo veiksmus, svarbiausia yra kurti personažą, jo psichologiją, motyvus, energiją. Man tai labai svarbu. Nors, žinoma, detalės taip pat svarbu. Smulkmenos padaro personažą tikresnį, įtikinamesnį. Kartais iš tikrųjų svarbiausia detalės.

Nesakysiu, kad Marekas Koterskis filmui rengėsi beveik visą savo gyvenimą, bet „Visi mes esame Kristūs“ papasakota ir jo gyvenimo dalis. Jis trejus metus rašė scenarijų, galvojo apie filmą, tad labai daug kas tiksliai užsifiksavo jo galvoje. Jis norėjo, kad tai būtų tiksliai perteikta ekrane. Bet tokiuose apribojimuose taip pat atsiranda laisvė: reikia tai, ką jis taip tiksliai įsivaizduoja, pripildyti savo vaizduote, patirtimi. Tai taip pat įdomu. Manau, kad neišduosiu paslapties, pasakydamas, kad filmuose Koterskis dažniausiai pasakoja apie save. Adamas Miaučinskis tam tikra prasme yra režisieriaus alter ego. Manau, kad šis filmas suvedė tam tikras režisieriaus sąskaitas su jo priklausomybe nuo alkoholio. Koterskis negeria jau septynerius metus, yra abstinentas, filme vaidina jo sūnus. Manau, kad filmas turi terapinę funkciją. Režisierius norėjo parodyti alkoholizmo esmę, tai, kaip jis nutolina mus nuo mūsų pačių.

„Visi mes esame Kristūs“ primena religinę misteriją. Esate minėjęs, kad vaikystėje nelankėte tikybos pamokų, bet poterius mokate. Koks dabar Jūsų požiūris į religiją?

Filmas rodo, kad režisieriui, personažui svarbesnis yra tikėjimas, o ne religija. Religija kaip institucija, įprotis, būdas yra viena, o tai, kuo žmogus tiki, kam skiria savo mintis, širdį, – visai kita. Tai, kaip jis mąsto apie kitus, kaip elgiasi, yra dar kitas dalykas. Tačiau tikėjimą supa tam tikri simboliai, paveikslai, asmenybės, ir sunku iš jų išsilaisvinti. Mano požiūris yra panašus. Gal Bažnyčia man ir nėra artima, bet gerbiu tikinčius žmones ir manau, kad tikėjimas ne tik daro stebuklus, bet ir daugeliui žmonių labai padeda gyventi.

Parengė Živilė Pipinytė