Šerlokas Holmsas, Haris Poteris ir inspektorius Rebusas

Kai pirmą kartą nuvažiavau į Londoną, negalėjau atsikratyti minties, kad jis ne toks, kokį įsivaizdavau. O iš kur tas įsivaizdavimas? Žinoma, iš Šerloko Holmso istorijų. Tuomet radau sau du to klaidingo įspūdžio paaiškinimus: pirma, rusų filmuose apie Šerloką Holmsą Londoną vaidino Rygos gatvės, todėl aš jį ir įsivaizdavau jaukesnį, klaidesnį, apstatytą mažesniais namais; antra, Londoną gerokai sugriovė nacių bombos, todėl dabartinis miestas atsirado jau po didžiojo seklio mirties. Galbūt, sakiau, bombos sunaikino ne tik pastatus, bet ir nuotaiką, be to, negali juk reikalauti, kad mieste iš tikrųjų tvyrotų romane perteikta niūrios paslapties atmosfera.

Daugiau šios temos neliečiau, bet štai pernai atvažiavau į Edinburgą ir paaiškėjo tikroji Londono neatpažinimo priežastis (o gal reiktų sakyti – paslaptis?). Seras Arthuras Conan Doyle’is (kuris iš pradžių buvo visai ne seras) apie Londono įvykius rašė sėdėdamas Edinburge. Jis čia gimė, vertėsi medicinos praktika (ak, štai kas buvo tikrasis daktaras Vatsonas!), bet pacientai pas jį nelabai ėjo, tad jų belaukdamas jis pradėjo kurti istorijas. Savo sugalvotą personažą (kuris taip pat turėjo prototipą – Conan Doyle’io profesorių Josephą Bellą) jis apgyvendino Londone – gal dėl to, kad taip buvo tiesiog lengviau išgarsėti, o gal daktaras-rašytojas ten pasvajodavo persikelti iš šaltosios Škotijos – kas žino? Bet jo Londone klaidžiojo Edinburgo šmėklos. Atpažinau čia vietas, kurios galėjo būti londonietiškai pavadintų gatvių prototipais. Kai regiu tipiškus XIX a. Edinburgo namus, sumūrytus iš pajuodusių akmenų, kuriuos dar labiau tamsina čia žemai dunksantys permirkę debesys ir nuolatinis lietus, ausyse suskamba maurojanti muzika iš Baskervilių šuns. Tie namai tūno pasislėpę už aukštų akmeninių tvorų sodų tankumynuose ir savo pačių šešėliuose, net jei didžiuliai jų svetainių langai ir leidžia dirstelti į vidų: elegantiškai padengtas stalas, paveikslai ant sienų, dama ant sofos skaito knygą... Bet tai – tik užuominos, o namai lieka nežinomi, užsisklendę savyje, mąstantys nežinia ką ir... slepiantys nusikaltimus. Bent jau taip kreipia vaizduotę juose rymanti istorija ir ta juoda tyla su pilku debesimi virš stogo, o už nugaros – nieko, tik kalnai.

Žinoma, Londone nėra kalnų ir Conan Doyle’is apie juos nerašė, bet jie taip pat veikia detektyvinių istorijų atmosferą. Pagal gyventojų skaičių Edinburgas yra panašaus dydžio kaip Vilnius, bet žvelgiant iš aukščiau, pavyzdžiui, nuo pilies kalno, visada aiškiai matyti miesto ribos (Vilniaus ribų nuo jokio kalno nepamatysi – tai, kas atrodo, žvelgiant irgi nuo pilies kalno, kaip pabaigą žymintis miškas, yra iš tikrųjų tik žalia oazė, už kurios prasideda Viršuliškės, Karoliniškės, Pilaitė ir t.t.). Kalnai lyg kokiame dubenėlyje surenka Edinburgo namus, gatves ir parkus ir neleidžia jiems išsklisti. Už jų – jau neišvengiamai kita, „neištirta“, „laukinė“ teritorija. Bet kuo kalnai svarbūs rašytojui, mąstančiam apie Šerloko Holmso tiriamą nusikaltimą? Jie atskiria Edinburgą nuo likusio pasaulio, paverčia jį sala, kurioje gyvenimas turi savo taisykles. Apie tokias vietas visuomet pasakojamos legendos – Edinburgas yra tarsi europietiška Šambala. Kalnų dykynė jo pastatams ir gatvėms sukuria niaurų foną – iš jos tuštumos neateis pagalba, ji akompanuoja čia vykstančiam veiksmui gaudžiančiais vargonais.

Vienas kalnas (kalva) arba, tiksliau, visas Kalnų parkas yra pačiame Edinburgo viduryje, tiesiog nusileidus pagrindine gatve nuo pilies kalno. Pats aukščiausias kalnas tame kalnyne vadinasi Artūro sostas – legenda pasakoja, kad nuo čia karalius Artūras stebėjo, kaip jo armiją nugali piktai. Bet tai tik legenda, ir vis dėlto legendos, kaip vėliau matysime, yra tikras miesto gyvavimo pamatas. Iš vienur tas kalnas atrodo lyg miegantis milžiniškas liūtas, iš kitur – lyg kepurė, aštriais bryliais įsirėžusi į dangų. Tas aštrumas – tai uolos, kuriomis saulėtais savaitgaliais mėgsta kabarotis į viršų edinburgiečiai. Nuo tų uolų prasidėjo modernusis geologijos mokslas, nes Jamesas Huttonas, ilgai stebėjęs tai, kas dabar vadinama Huttono pjūviu, suprato, jog žemė nebuvo sukurta iškart tokia, kokia yra dabar, bet ilgai formavosi, ir tai užtruko tūkstančius kartų ilgiau, nei tuo metu kas nors drįso pagalvoti. Apskritai sakoma, kad Škotijoje ledynmečių sugrūstuose kalnuose galima rasti gausybę iškalbingų uolienų, išduodančių Žemės istoriją.

Tame kalne visai neseniai du berniūkščiai rado 17 mažų karstelių su lėlytėmis – dabar juos galima pamatyti Nacionaliniame Škotijos muziejuje. Įvairiai mėginta paaiškinti, iš kur jie atsirado – gal kažkas mėgino raganauti? O gal tai – savotiškas paminklas septyniolikai Williamo Burke’o ir Williamo Hare’o aukų? Mat XIX amžiaus daktarams, mėginusiems išsiaiškinti žmogaus kūno veikimą, būdavo sunku gauti lavonų skrodimui, nes tai prieštaravo religiniams įsitikinimams. Piliečiai Burke’as ir Hare’as jiems padėjo...

Tikroji karstelių istorija taip ir liko nežinoma, bet tai – puikiausia medžiaga detektyvui. Jau šiais laikais Edinburge gyvenantis rašytojas Ianas Rankinas įpainiojo tuos karstelius į vieną nusikaltimą, kurį tiria lietuviams galbūt dar nepažįstamas inspektorius Rebusas.

Kitaip nei Conan Doyle’is ir daugelis kitų rašytojų, Rankinas rašo apie Edinburgą – miestą, kuriame daug rašoma, bet apie kurį mažai rašoma. Tiriant bylas kartu su jo inspektoriumi Rebusu, galima puikiai susipažinti su Edinburgo aludėmis (nes šis personažas mėgsta išgerti, kartais net per daug, ir dar iš kepyklėlės vagia bandeles). O pakeliui iš vienos aludės į kitą įsipainioji į anagramų, kryžiažodžių ir rebusų sprendimą, nes paslaptis, galvosūkis, burtai – Edinburgo gyvenimo būdas. Atrodo, kad po tuo, kas akivaizdu, visada kažkas paslėpta, už šio suprantamo pasaulio egzistuoja kitas – šiek tiek keistas ir neįtikėtinas, bet turintis kietą tikrovės pagrindą.

Pavyzdžiui, vanduo. Edinburge yra kanalas, palei kurį vaikštinėjant galima nuklysti nežinia kur į laukinę gamtą, ir upelis. Tačiau dar mieste yra dvi vietos, kuriose kuo aiškiausiai jaučiama vandens nebūtis – žemė paslaugiai įdumba, pastatai susigrupavę aplink, su bažnytėlėmis iš abiejų galų, kaip priklauso, bet vandens nėra. Vietoje vandens – parkai, kuriuose augančios vyšnios aną savaitę svirte sviro nuo tirštų rožinių žiedų (dabar jais sninga), vaikinai žaidžia futbolą, moterys stumdo vežimėlius, ant suolų sėdi senukai, naujieji pagonys muša būgnus, o kostiumuoti tarnautojai ant žolės valgo priešpiečius. Sakoma, kad XVIII amžiuje čia buvo galima sutikti apie žmonijos progresą mąstančius škotų Švietimo epochos filosofus – Davidą Hume’ą, Adamą Smithą, Jamesą Burnettą, Williamą Robertsoną ir kitus. Puiki vieta, bet kur vanduo?

Vandenį nusausino. Kai tai sužinojau, svarsčiau – kodėl? Praėjusį savaitgalį nusileidusi į požemius sužinojau atsakymą. Skamba turbūt irgi kaip iš kokios stebuklinės pasakos – „nusileidusi į požemius“. Bet tikrai taip ir buvo. Mat vienas škotas man užsiminė, kad po tuo Edinburgo senamiesčiu, kurį matome ir kuriuo vaikštinėjame, yra kitas, senasis Edinburgas – ištisi kvartalai, kurie XVII a. buvo užmūryti, kad neplistų maras, t.y. buvo užmūryti maru apsikrėtę ar galėję apsikrėsti žmonės – toks karantinas. Ir jis visa tai papasakojo tokiu paslaptingu balsu, kad būtinai turėjau nueiti ir juos pamatyti. Tiesa pasirodė besanti kuklesnė, bet nemažiau įdomi. XVIII a. iš tikrųjų keturių Edinburgo gatvelių pastatai buvo „nupjauti“, o jų pirmieji aukštai tapo pamatais naujajam akcijų biržos pastatui. Žmonės ten nebuvo užmūryti – jie paprasčiausiai išsikraustė, o paskutinis, kuris niekaip nenorėjo palikti savo namų, buvo iškraustytas. Dabar tos požeminės gatvelės – didžiausia turistinė atrakcija. Ir man tai – puikus pavyzdys, kaip iš beveik nieko galima kurti įdomias patirtis ir daryti pinigus. Nes ten, po žeme, iš tikrųjų nėra labai į ką ir žiūrėti – tamsūs rūsių rūsiai plikomis sienomis, na ir viena požeminė gatvelė, kurioje „dar tebedžiūva“ skalbiniai. Bet štai pasirodo jos „gyventojas“ – o iš tikrųjų gidas – ir papasakoja tikras to kvartalo istorijas. Muziejui sukurti pakanka to, kas vyksta vaizduotėje, kai kažkas pasakojama.

Pasakojama, kaip uošvė nužudė savo žentą, kad nereiktų duoti jam kraičio, bet pakliuvo į policijos rankas ir, kadangi moterų nekardavo, jos nykščiai buvo prikalti prie kelių ir ji buvo įmesta į ežerą, kur taip pat skandindavo raganas. Kaip, užėjus marui, viena po kitos išmirdavo ištisos šeimos, kaip tėvai užrakindavo maru užsikrėtusius vaikus ir palikdavo – kad liga neišplistų, ir kaip viena tokia mergaitė apsireiškė aiškiaregei skųsdamasi, kad pametė savo lėlę (dabar jai turistai sukrovė visą žaislų kalnelį). Kaip vienas lordas, norėdamas tų gatvelių gyventojus paraginti eiti į bažnyčią, pastatė pirmąjį spektaklį apie vaiduoklius. Kaip tuomet, kai mieste dar nebuvo kanalizacijos, visi dešimtą valandą vakaro tiesiog per langą išpildavo kampe stovinčio kibiro turinį, o šis nutekėdavo žemyn į du iš abiejų kalno pusių telkšojusius ežerus. Kaip miestas buvo toks smirdintis (šalia „kanalizacijos“ kvapų, vietoje žvakių buvo deginami žuvų taukai), toks nešvarus, kad turtingieji sugalvojo įsikurti jo viršūnėse, taigi miestiečių hierarchija pasiskirstė vertikaliai – nebuvo turtingųjų ir neturtingųjų rajonų, bet buvo turtingųjų ir neturtingųjų aukštai. Edinburgo senamiestis iki šiol yra išsaugojęs tą gyvenimo vieniems užlipus ant kitų įspūdį – jei pažiūrėsime iš šono.

Tokia yra tikrovė, bet ją sužino tik turistai, o miesto gyventojų galvose įsitvirtinusios legendos. Man atrodo, kad jos gali paveikti miesto dabartį net labiau nei „tikra“ istorija. Na ir kas, kad ištyrę dokumentus mokslininkai atrado daug proziškesnį užmūrytų gatvių paaiškinimą, jei miestiečiai mano vaikštą virš gyvų palaidotų maro aukų ir girdi jų vaitojimus? Ano miesto nesatis veikia tai, kas regima kaip esatis. Kas regima, tampa tik kitokio pasaulio priedanga. Juk kai mus vedė į tą požemį, tiesiog atidarė duris, ir atrodė, kad perėję kiaurai sieną patekome į kitą dimensiją – ne šiaip po žeme, bet į štai čia esančią erdvę, kurios paprasčiausiai nematyti. Būtent taip dar vienas Edinburge gimęs personažas – Haris Poteris – patenka į tarsi neegzistuojančią 9¾ platformą ar į burtininkų skersgatvį pačiame Londono centre.

Na o ežerai? Paslaptis atskleista – visos Edinburgo išmatos tekėdavo į du ežerus, tad į pabaigą juose tiek prisikaupė š..., kad, sako, jau buvo galima vaikščioti jų paviršiumi. Dabar nebesistebiu, kad tuos ežerus nusausino. „Elementaru, Vatsonai“, – sakau pažvelgusi pro langą, kur užrašyta: „Watson Crescent“, kitaip tariant, „Vatsono gatvė“.