Kelyje į save

„Tamsiai mėlyna beveik juoda“

Šiandien ekranuose pasirodo ispanų debiutanto Danielio Sánchezo Arévalo filmas „Tamsiai mėlyna beveik juoda“ („Azuloscurocasinegro“, Ispanija, 2006). Filmas pelnė daug svarbių nacionalinių (trys „Goyos“ apdovanojimai) bei tarptautinių (Venecijos, Malagos, Stokholmo festivalių) kino apdovanojimų ir iškart atkreipė dėmesį į jauną režisierių.

Apie ką filmas. Tamsiai mėlyna beveik juoda – tai proto būsena, neaiški ateitis, tai spalva, kurią ne visada atpažįstame ir kuri keičiasi priklausomai nuo šviesos, aplinkos ir nuotaikos. Tai ir pagrindinio filmo personažo Chorchės (Quim Gutiérrez) būsenos apibūdinimas. Ir kostiumo, kurį jis norėtų nusipirkti, spalva. Chorchė turi suderinti studijas, neįgalaus paralyžiuoto tėvo priežiūrą ir darbą. Būtent darbas sukelia daugiausia problemų, nes Chorchė yra didžiulio namo sargas, valytojas ir prižiūrėtojas. Jis niekad nenorėjo žengti tėvo pėdomis, bet svajonės apie verslą baigiasi dar vienu fiasko. Name gyvena ir Chorchės mergina Natalija (Eva Pallarés). Ji studijuoja farmaciją, yra šiek tiek graži ir nuobodoka. Visą likusį laiką vaikinas skiria mokslams – jis baigia verslo mokyklą. Jam tai – tarsi leidimas į geresnį gyvenimą. Kartu su Chorche apie geresnį gyvenimą svajoja jo geriausias draugas Izraelis (Raśl Arévalo). Jis truputi sutrikęs ir nelabai suvokia savo seksualinę tapatybę, tad daug laiko praleidžia ant stogo stebėdamas netoli įsikūrusio masažo salono klientus. Jaunas ir gražus masažistas užvaldė ne tik Izraelio mintis. Dar vienas filmo personažas yra Antonijus (Antonio de la Torre). Jis romantikas, mėgsta tatuiruotes ir teatro pratybas. Kitaip nei jo brolis Chorchė, Antonijus turi daug laiko, nes dienas leidžia kalėjime, kur laikas bėga lėčiau. Per teatro pratybas Antonijus įsimyli kalinę Paulą (Marta Etura). Chorchė taip pat susipažįsta su Paula. Tarp jų užsimezgęs ryšys padės abiem atrasti tai, kas gyvenime yra svarbiausia. Viskas juk gali pasikeisti... Bet ar turi keistis?

Filme niekas nėra vienprasmiška – nei charakteriai, nei situacijos. Tačiau gyvenimas būtų nuobodus, jei viskas būtų aišku ir akivaizdu. Kartais „Tamsiai mėlyna beveik juoda“ yra apibūdinamas kaip iš Marquezo prozos atėjusio siurrealizmo, Lorkos poezijai būdingos kančios ir Nerudos eilėraščių vilties mišinys. Bet kartu tai ir paprastas, net komiškas filmas apie savo kelio ir savęs paieškas.

Režisierius apie filmą. „Tamsiai mėlyna beveik juoda“ – tai pasakojimas apie žmones, kurie priešinasi savo likimui, tam, kas greičiausiai buvo jiems „lemta žvaigždžių“. Filmo herojai atsidūrė spąstuose, jie tarsi už stiklinio lango, tokio plono, kad jis beveik nematomas, tačiau jo negali nepastebėti. Stiklas skiria juos nuo svajonių, kažko, ko jie siekė, bet apie tai pamiršo kasdienybės sūkuryje taip, kaip žuvis akvariume pamiršta jūrą. Filmo herojai yra žmonės, nesugebantys atskirti to, ko trokšta, nuo to, ko jiems reikia. Tai žmonės, kuriems teko sunkus pasirinkimo ir atsisakymo to, kas jau nebesvarbu, tarpsnis. Jie turi išmokti susitaikyti su savo ribomis, kurios aiškėja lėtame mokymosi gyventi procese. Galiausiai jie pasiekia tašką, kuris nepanašus į tai, apie ką jie svajojo. Tačiau tai nereiškia, kad jie yra nepatenkinti ar kupini nerimo.

Režisierius apie save. Taip, prisipažįstu, kad buvau vienas tų, norėjusių tapti verslininkais arba makleriais kaip Gordonas Gekas (jį neįtikėtinai filme „Volstrytas“ suvaidino Michaelas Douglasas). Baigęs studijas supratau, kad mane dominanti profesija nėra ta, kurią pamačiau filme „Volstrytas“, bet ta, kuria užsiima taip ilgai mane mulkinęs asmuo. Oliveris Stone’as net nenumano, kaip sujaukė mano gyvenimą. Jis ir tokie kaip jis. Dabar, po dešimties metų, praleistų rašant televizijos scenarijus, po Niujorko Kolumbijos universitete gauto kino magistro laipsnio ir po to, kai sukūriau šimtus trumpo metražo filmų, ėmiausi savo pirmo pilno metražo filmo iššūkio. Pagaliau! Tai mano šansas patraukti jaunuosius žiūrovus... Bet sugebu galvoti tik apie vienintelį dalyką: „Gal verčiau reikėjo dirbti banke?“

Kurdamas savo pirmąjį pilno metražo filmą „Tamsiai mėlyna beveik juoda“, jaučiau stiprią ir dalykišką paramą, ir meninę, ir techninę. Mane supo žmonės, kurie tikėjo manimi nuo pat pradžių ir su kuriais užmezgiau svarbius ir artimus ryšius. Todėl darbe jaučiausi kaip namuose.

Dabar, kai baigiau filmą ir galiu grįžti prie nuostabios scenaristo vienatvės, jau suprantu, kad visai nepasiekiau tikslo, kad tai tik pradžia ir kad jau nebegaliu mesti filmų režisavimo. Turiu eiti tolyn ir to noriu. Man vis dar reikia žmonių, su kuriais dirbau savo pirmame filme. Noriu iš jų mokytis, su jais diskutuoti, jų padedamas ugdyti savo talentą.

Apie režisierių. Danielis Sįnchezas Arévalo gimė 1970 m. Madride. Baigė aukštąją verslo ir administravimo mokyklą. Nuo 1993 m. yra ispanų televizijos scenaristas ir serialų („Farmacia de guardia“, „Querido maestro“, „Ellas son asi“, „Hospital Central“) autorius. Gavęs Fulbrighto stipendiją, baigė Niujorko Kolumbijos universiteto kino fakultetą ir pradėjo režisieriaus karjerą.

Grįžęs į Ispaniją kūrė trumpo metražo filmus, pelniusius daug apdovanojimų. Pavyzdžiui, pirmasis jo trumpo metražo filmas gavo per 50 apdovanojimų.

Pagal reklaminę filmo medžiagą parengė Kora Ročkienė