Šauktukas su meškino ausytėmis

Autoriaus nuotr.

Šv. Jono gatvės galerijoje žiūrovams pristatomą Justino Vaitiekūno instaliaciją „Globus“ (ankštoje erdvėje eksponuojami tapybos darbai, plastilininė plastika, vazoninės gėlės, statybinės medžiagos) norėtųsi analizuoti remiantis jai priklausančiu ready made – silikatiniu blokeliu. „Šauksmu“ pavadintą kietą stačiakampio gretasienio formos pavidalą išvarpiusios taisyklingos apskritimo ir elipsės formos kiaurymės. Su pačiu menininku stovėdami ir žvelgdami į du veidrodiniu principu (vienas šonas išvarpytas vienaip, kitas – kitaip) padėtus daiktus įžvelgėme daugybę prasmių. Prieš akis susidėliojo skirtingos konfigūracijos: šauktukai, apversti šauktukai, nosytės, ausytės, veidai ir mirusios kalbos rašmenys. Man pačiam įtikinamiausias pasirodė šauktuko (skiriamojo ženklo, dedamo po šaukiamųjų žodžių ar sakinių) su meškino ausytėmis atvaizdas. Neaišku, kokia tiksli tų skylių, jų kombinacijų paskirtis. Autorius tikina, kad jo klausiami statybininkai ir technologai aiškino, esą taip patogiau paimti daiktą į rankas. Tačiau sunku suvokti, kodėl vienoje pusėje siena išvarpyta vienokiu raštu, kitoje – kitokiu. Tad ir tenka laužyti galvą dėl elementaraus daikto funkcijos.

Kad ir ką kalbėtų aršiausi funkcionalizmo šalininkai, meno kūrinys iš tikrųjų niekada neatliko, neatlieka ir neatliks jokios paskirties, todėl J. Vaitiekūno instaliacijos neverta reflektuoti operuojant paskirties, panaudojimo ar net tikslingumo kategorijomis. Ji egzistuoja savaime. Sau. Kaip tas pats blokelis ar vazonuose ramiai augančios gėlės (beje, „pasiskolintos“ iš įvairių įstaigų, draugų, pažįstamų ir priešų, o ne užaugintos paties). Ant pjedestalo padėta statybinė plokštė, priešingai garsiajam pisuarui, netampa meno kūriniu. Ji tiesiog yra tai, kas yra, – į apribotą erdvę įtėkšta ir jai padedant konkretų pavidalą įgavusi silikatinė masė. Tad ir visa J. Vaitiekūno instaliacija, ir čia užklystantys žiūrovai yra įsprausti į nedidelį kambarį lyg į gigantišką štampavimo formą. Pagal tas pačias taisykles organizuojamas jų mąstymas ir mintys. Pavyzdžiui, man atrodo, kad taip kūrėjas bando pateikti savąją tapybos (jeigu žvelgtume siauriau – tradicinės lietuvių mokyklos, plačiau – žmogiškosios egzistencijos) išgelbėjimo, jos prikėlimo iš staigios ir netikėtos mirties receptūrą. Instaliacinis kambarys iš tiesų primena šarvojimo salę, kur negyvėlio vaidmenį atlieka iš plastilino ir riebalų išminkyti ir stikliniuose sarkofaguose uždaryti rutuliai (kūniškieji blokelių skylių analogai). Tapybos darbai, ekspresyviai, gestiškai nuteptos drobės būtų lyg velionio fotografijos, lankytojams pristatančios įvarius mirusiojo veiklos aspektus ir teigiamas jo charakterio savybes. Hipotezę apie mirtį liudytų paveiksluose užfiksuota nuolatinio horizontalumo būsena, vokiečių karių tema, kaukolių išklotinėms giminingi urbanistiniai peizažai. Net prie stalo susirinkę asmenys rūškanais veidais sugestijuoja mintį apie gedulingą vakarienę. Tai, kad numirėlio statusas suteiktas ne patiems paveikslams, o organinei plastikai, liudija griežtą J. Vaitiekūno poziciją, esą vaizduojamasis menas tėra blankus regimojo pasaulio ir apimtinių formų atvaizdas. Gėlės yra gyvenimiško trapumo ir pagarbos mirusiajam ženklas. Kiekviena daiktų grupė sufleruoja siaurais rėmais nenorinčio apsiriboti tapytojo savirealizacijos ribas – auginti augalus, statyti namus arba lyg molį minkyti savo ar svetimus lašinius. Taip būtų pasiektas tobulai rutuliškas rezultatas ir galutinis nušvitimo laipsnis.