Lietuvos violončelės patriarchas

Michailas Šenderovas G. Talo nuotr.

Gegužės 17 d. žymiam violončelininkui ir pedagogui Michailui Šenderovui (1917–1984) būtų sukakę 90 metų. Iš Gomelio (Baltarusija) kilęs muzikas, po Antrojo pasaulinio karo su šeima atvykęs gyventi į Lietuvą, labai aktyviai prisidėjo prie lietuvių muzikinės kultūros puoselėjimo: dėstė M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje, Valstybinės konservatorijos (dab. LMTA) kamerinio ansamblio katedroje, grojo Radiofono orkestre, Lietuvos kvartete, buvo Lietuvos kamerinio ir simfoninio orkestrų koncertmeisteris, daug koncertavo kaip solistas ir kameriniuose ansambliuose. Itin reikšminga M. Šenderovo kūrybinės veiklos sfera – lietuvių kompozitorių kūrinių violončelei atlikimas. Žymiojo muziko jubiliejinės sukakties proga prisiminimais pasidalyti paprašėme jo sūnų, kompozitorių Anatolijų Šenderovą.

Jūsų tėvo šeimoje muzikiniai genai akivaizdūs – tėvo tėvas taip pat buvo muzikantas, kontrabosininkas…

Mūsų šeimoje, kiek man žinoma, nuo 1814 m. visi iš tėvo pusės buvo muzikantai. Mama irgi buvo puiki pianistė. Mano senelis Jakovas Šenderovas buvo savamokslis muzikantas, mokėjęs groti daugeliu instrumentų. Grojo iš klausos, natas pažinojo ne itin gerai. Jo karjeros kulminacija tapo darbas Vilniaus radiofono orkestre, kontrabosų grupėje. Mano tėvas jam padėdavo – sugrodavo jo partiją, ir senelis pagal natų piešinį (aukštyn-žemyn) prisimindavo partiją iš klausos. Dirigentai net neįtardavo, kad jis nelabai išmanė muzikos teoriją! Mano prosenelis buvo fleitininkas, jo instrumentas iš dramblio kaulo šiuo metu saugomas viename iš Baltarusijos muziejų.

Kodėl būtent į Lietuvą atkeliavo Jūsų visa šeima?

Karo metu tėvas su šeima evakavosi į Sibirą: į Sverdlovską, Kuibyševą, kur tėvas dirbo Jaunojo žiūrovo teatre orkestro koncertmeisteriu ir dirigentu. Po karo, ieškodami darbo, į Lietuvą pirmiausia atvažiavo tėvo sesuo su vyru, abu gydytojai. Tuomet į Lietuvą, esančią arti Baltarusijos, natūraliai nukrypo ir tėvo žvilgsnis. Jis pasidomėjo, ar yra vieta Vilniaus radiofono orkestre – atvažiavo, pagrojo ir iškart tapo koncertmeisteriu. Nuo to laiko žemesnėse nei orkestrų koncertmeisterio pareigose jam neteko dirbti. Lietuvoje su tėvais atsidūriau 1946 metais. Po karo šeimos norėjo būti arti vienos kitų, todėl atvažiavo visa šeima, taip pat ir senelis.

Pažymėtinas didžiulis ir įvairus M. Šenderovo grotas repertuaras, kuriame buvo itin daug lietuviškų kūrinių. Kaip manote, kodėl jis skyrė tiek daug dėmesio lietuviškos muzikos puoselėjimui, kuri buvo jam svetimos kultūros dalis?

Sunku pasakyti. Jie abu su Aleksandru Livontu buvo didžiuliai entuziastai. Šiuolaikinės muzikos atlikimas greta tradicinio repertuaro tapo turbūt reikšmingiausiu tėvo, kaip solisto, akcentu kūrybiniame gyvenime. Jam buvo įdomus naujo kūrinio gimimas, būtent pats procesas – nuo užrašymo ant popieriaus iki skambėjimo. Nuolat dirbo su kompozitoriais, ir nuo kompozitoriaus pirmo atėjimo į mūsų namus iki kūrinio skambėjimo scenoje praeidavo nemažai laiko. Visa tai vykdavo man dalyvaujant (kadangi gyvenom vieno kambario bute), stebėdavau tą procesą, esu pats daug iš to pasimokęs. Galbūt dėl to nejučiom irgi pasukau šia kryptimi… Pas mus lankėsi daug kompozitorių – Vytautas Laurušas, Vytautas Barkauskas, Vaclovas Paketūras, Benjaminas Gorbulskis ir kiti – jų kūriniai violončelei pirmą kartą suskambėjo mūsų namuose. Be abejo, autoriai ir kiti atlikėjai ne visuomet priimdavo visus pasiūlymus. Audringos diskusijos vykdavo su A. Livontu, šis iš karto „sprogdavo“, jeigu kas nors jam buvo nepriimtina. Labai įdomūs būdavo pokalbiai apie muziką ir interpretaciją su Viktoru Radovičiumi – ramesni, bet ne mažiau principingi. Kai tėvas kalbėdavosi su Baliu Dvarionu, visada abu juokdavosi, tačiau tarp juokų nuskambėdavo ir labai taiklių pastabų. Stasys Vainiūnas visada būdavo ypač dėmesingas ir mandagus. Saulius Sondeckis ir Juozas Domarkas atėjo į mūsų namus po tėvo grojimo kvartete periodo, kai tėvas jau sirgo. Abu kvietė į jų vadovaujamus orkestrus, norėdami pakelti jų lygį, ir abejuose – Lietuvos kameriniame orkestre ir Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre – įvairiu laiku jis buvo koncertmeisteriu.

Kokia tėvo įtaka Jūsų, kaip kompozitoriaus, formavimuisi? Atrodo, kad violončelė yra vienas mėgstamiausių Jūsų instrumentų.

Šį instrumentą labiausiai pažįstu „iš vidaus“. Daugiausia įtakos turėjo tėvo darbas su kompozitoriais. Įsigilinęs į medžiagą, jis pateikdavo gana nemažai pastabų ir pasiūlymų. Iš tėvo grojimo Lietuvos kvartete laikų atsimenu S.Vainiūno Kvinteto gimimą, kai kūrinys po truputį praturtėjo gausiomis polifoninėmis linijomis.

Konkretūs tėvo patarimai man, kaip jaunam kompozitoriui, dažnai būdavo nelabai priimtini, nes mūsų požiūris į muziką tuo metu šiek tiek skyrėsi. Tėvas buvo romantinės mokyklos atstovas, o aš, tapęs Eduardo Balsio mokiniu, „užsikrėčiau“ šiuolaikiškumu, naujomis išraiškos priemonėmis, kas tėvui nebuvo labai artima. Tačiau vėliau, tarp kitko, tėvas yra grojęs ir Broniaus Kutavičiaus kūrinį violončelei ir pučiamųjų ansambliui: atliktas Maskvoje, kūrinys smarkiai sukritikuotas kaip avangardinis.

Bet jis grodavo ir Jūsų kūrinius.

Taip, tačiau kai kuriuos, pavyzdžiui, Sonatą violončelei ir mušamiesiems, vertino gana neigiamai ir jos negrojo. Tos sonatos estetika jam nebuvo artima. Po daugelio metų Davidas Geringas paklausė, ką turiu sukūręs violončelei – tuomet atsiminiau, kad turiu tokį „išbrokuotą“ kūrinį. Parodžiau jam, ir nuo to laiko Sonata yra vienas iš po pasaulį keliaujančių mano kūrinių, atliekama ne tik D. Geringo.

Man artimesnis buvo pats procesas, kaip tėvas dirba su kitais, negu konkrečiai tai, kaip jis dirbo su manim. Kai dirbdavo su manim, daugiau konfliktuodavom, negu sutardavom. Tačiau jis grojo mano Trio Nr. 1, Koncertą violončelei ir kameriniam orkestrui, Keturias pjeses violončelei ir fortepijonui, taip pat Sonatą violončelei ir fortepijonui, kurią parašiau jo 60-mečio proga.

Lietuvos kvartetas Iš A. Šenderovo archyvo

Ar Jūsų kūrybinis ryšys su D. Geringu yra Jūsų tėvo, kaip pedagogo, santykių su juo rezultatas?

D. Geringo mama pažinojo mano tėvą ir atvedė 6 metų sūnų pas jį, kad tėvas patikrintų jo muzikalumą. Tėvas, apžiūrėjęs berniuko rankas ir nustatęs, kad jis turi absoliučią klausą, pasiūlė laikyti stojamuosius egzaminus ir sutiko priimti Davidą į savo klasę dešimtmetėje muzikos mokykloje (vėliau – M.K. Čiurlionio menų mokykla). Taip D. Geringas tapo violončelininku. Po metų aš irgi atėjau į tėvo klasę. Pasipykdavome, nes buvau nemažas tinginys. Vieną kartą tėvas nusivedė mane į antros klasės mokinių koncertą, kad paklausyčiau bendraamžių grojimo. Klausiau, kaip puikiai grojo Augustinas Vasiliauskas, Saulius Lipčius, D. Geringas ir – verkiau kokį pusvalandį... Mečiau groti, galbūt iš pavydo arba suvokęs, kaip smarkiai esu nuo jų atsilikęs.

D. Geringas lankydavosi pas mus – pamokos vykdavo ir namuose, kadangi mokykla tuo metu buvo mažytė, visiems joje dirbti neužtekdavo vietos. Taigi mes buvome tik pažįstami. Su tėvu D. Geringas palaikė ryšį ir tuomet, kai mokėsi Maskvos konservatorijoje pas Mstislavą Rostropovičių. Kai grįždavo į Lietuvą, visada paskambindavo savo mokytojui.

Po pergalės P. Čaikovskio konkurse jis įrašė keletą plokštelių, tarp jų – ir mano pirmąją autorinę, bet ji taip ir nepasirodė, nes D. Geringas jau ruošėsi emigracijai... Tik gerokai vėliau, 2002 m., šis archyvinis įrašas vis dėlto buvo išleistas kartu su mano „Concerto in Do“ įrašu. Po ilgos pertraukos mūsų kontaktai prasidėjo 1989 m., kai pirmą kartą išvažiavau į Izraelį ir iš ten galėjau susisiekti su pažįstamais, kurie gyvena užsienyje. D. Geringas tuo metu jau gyveno Vokietijoje, buvo pradėjęs kontaktuoti su Lietuvos kameriniu orkestru, su S. Sondeckiu. Iš jo sužinojau, kad Vokietijoje jis atliko mano Sonatą violončelei ir mušamiesiems. Mūsų bendravimui, kuris vėl prasidėjo nuo pačios Nepriklausomybės pradžios, lemiamą vaidmenį turi muzika, o ne nostalgija – jis tikrai negroja mano muzikos todėl, kad esu jo mokytojo sūnus. Galbūt D. Geringui artima mano estetika. Asmeniniai santykiai neturi jokios reikšmės. Neįmanoma jo prašyti, kad pagrotų; įmanoma tik jam pasiūlyti. Jeigu kai kurie mano kūriniai jam yra nepriimtini, jis jų paprasčiausiai negroja.

Itin reikšmingas Jūsų tėvo kūrybinis etapas buvo jo griežimas Lietuvos kvartete (1952–1961), 1959 m. pelniusiame tarptautinio konkurso laureato vardą Budapešte vykusiame J. Haydno styginių kvartetų konkurse.

Kai tėvas atėjo į Lietuvos kvartetą, šis tapo europinio masto kolektyvu, Tarptautinio konkurso Budapešte laureatu – pirmuoju (!) pokario metais. Tėvo indėlis į ano laikotarpio kvarteto laimėjimus yra didžiulis. Kvarteto veikla buvo ištisas gyvenimas jo dalyviams. Jie visi keturi ne tik grodavo, bet ir kartu leisdavo laiką, bendraudavo su kūrinių autoriais, šnekėdavo apie muziką – tai buvo kitas muzikos gimimo aspektas. Kartais tėvas paimdavo į repeticijas ir mane. Jurgis Fledžinskas atsipalaidavimui mėgdavo pašaudyti iš pneumatinio pistoleto, pamenu, kartą pataikė Kornelijai Kalinauskaitei į ranką...

Atsimenu E. Balsio, tuomet dar Leningrado konservatorijos studento, Kvarteto gimimą – paties Balsio pastabas. Prisimenu visus violončelės solo iš anuometinio kvarteto repertuaro – kažin kodėl įstrigo atmintyje glissando aukštame registre iš Belos Bartoko 6-ojo kvarteto.... Vykdavo procesas, diskusijos – tokioje kūrybinių ieškojimų atmosferoje gyveno kvarteto dalyviai ir jų šeimos.

Gegužės 9 d. Nacionalinėje filharmonijoje rengiamas netradicinis koncertas – Cello fiesta M. Šenderovo 90 metų jubiliejui pažymėti. Pristatykite šį įdomų sumanymą. Kiek violončelininkų dalyvaus šventėje?

Šios šventės organizatoriai – pirmiausia A. Vasiliauskas, D. Geringas. Tai nėra vien mano iniciatyva. Aš tiesiog pasakiau: „Ar žinote, kad kitais metais tėvui 90?“ Ir tuomet A. Vasiliauskas bei D. Geringas pasiūlė surengti koncertą, būtent violončelininkų šventę, fiestą. Kilus šiai idėjai, mes su A. Vasiliausku nuėjome į Filharmoniją ir iškart sulaukėme palaikymo – už tai Filharmonijai esu labai dėkingas.

Dalyvaus beveik visi tėvo mokiniai – A. ir V. Vasiliauskai, S. Lipčius, Albertas Šivickis, Nijolė Šimkutė-Bitenieks, iš Mančesterio specialiai atvažiuos D. Geringas. Koncerto pradžioje pats tėvas iš ekrano grieš Adagio iš J. Juzeliūno baleto „Ant marių kranto“. Karlo Davydovo „Himną“, dešimties balsų kūrinį, atliks apie 50 violončelininkų – ir jau minėti solistai, ir kiti (visi dalyviai bus paminėti koncerto metu), violončelininkai iš Nacionalinio, Valstybinio, Operos ir baleto teatro simfoninių orkestrų, Lietuvos ir Šv. Kristoforo kamerinių orkestrų, Muzikos ir teatro akademijos studentai ir net M.K. Čiurlionio menų gimnazijos moksleiviai. Nemažai violončelininkų skambino net iš kitų miestų. Prasidėjo spontaniškas, labai gražus violončelininkų judėjimas, visiškai netikėtas.

Koncertas bus ilgas – vien pirmoji dalis truks mažiausiai pusantros valandos. Kadangi tai vos ne festivalinis renginys, jis turi turėti erdvės laike.

Iki šio rengiamo koncerto net nežinojau, kad Lietuvoje yra tiek daug violončelininkų, kurie gali išeiti į sceną ir groti kaip solistai! Todėl patiriu didelį džiaugsmą, kad tėvo – violončelės patriarcho Lietuvoje – pradėtas darbas plečiasi; atėjo nauja karta su kita estetika ir kitomis galimybėmis, violončelės menas tęsiasi. Noriu padėkoti visiems koncerto dalyviams ir organizatoriams. Tikiuosi, ši šventė suteiks malonių akimirkų ir klausytojams.

Ačiū už pokalbį.

Parengė Kamilė Rupeikaitė