Žydinčių liepų metas

"Karalius žvejys"

Šiais visuotinių perdirbinių (ne tik Holivude) laikais, regis, nieko neturėtų stebinti 1998 m. Guso Van Santo įvykdytas eksperimentas, kai jis pakadriui perkėlė į ekraną vieną paskutiniųjų Hitchcocko šedevrų – 1960 m. sukurtą "Psichopatą". Van Santas pridėjo tik spalvas, t.y. filmavo spalvotoje juostoje, ir, suprantama, pakvietė kitus aktorius – Anne Heche, Vince’ą Vaughną, Julianne Moore ir Williamą H. Macy. Tačiau būtent Van Santo "Psichopatas" (TV3, 8 d. 23.35) įrodo, kad kino mįslė neįmenama taip paprastai. Todėl siūlyčiau palyginti abu filmus, tai labai pamokomas dalykas. Kita vertus, perdirbiniai kartais tikrai būna naudingi. Nežinau, ar sulauksiu garsiausio lietuviško filmo "Niekas nenorėjo mirti" perdirbinio, bet neabejoju, kad jis bus. Kada – kitas klausimas. Tai gal ir ne tiek susiję su menkais lietuvių kino pinigais, kiek su pasikeitusiu filme vaizduojamo laiko suvokimu ar aktoriais, tiksliau, anos aktorių, švelniai tariant, fizinės kokybės praradimu. Ar įsivaizduojate, kas dabar vaidintų brolius Lokius, juk pirmiausia į galvą ateina šių dienų publikos numylėtiniai ir televizijų įdiegti vyriškumo etalonai Marijonas Mikutavičius, Andrius Bialobžeskis, Vytautas Šapranauskas, Algis Greitai ar Leonidas Pobedonoscevas. Apie Ciciną šįkart patylėsiu.

Stebiuosi, kad iki šiol nesukurtas ir Paulo Schraderio 1980 m. filmo "Amerikietiškas žigolo" (LTV, 7 d. 22.10) perdirbinys. Gal todėl, kad bent jau pas mus būti žigolo, regis, tapo masiniu reiškiniu, kurį kasdien gali stebėti Seime ir per televiziją, ypač laidose, kurių vedėjos (-ai) jaučia ypatingą susijaudinimą praverdami svetimų buduarų duris. Tačiau, atmetus juokus, verta pasižiūrėti šią istoriją apie tyros sielos žigolo – buržuazinės visuomenės auką, kuris mielai naudojasi savo žavesiu, bet jo atsisako, kai prasideda tikra drama ir jaunuolis apkaltinamas įvykdęs sunkų nusikaltimą. Vaikinas pagal iškvietimą Džiulianas Kėjus turi viską – nuolatines turtingas klientes, "Mercedesą", geidžiamus drabužius (vieni įspūdingiausių kinui sukurtų Giorgio Armani kostiumų), jis lankosi geriausiuose Beverli Hilso naktiniuose klubuose. Jis nuosekliai viso to siekė, pradėjęs uždarbiauti gatvėje ir po truputį, bet nuosekliai kilęs aukštuomenės laiptais. Džiulianą suvaidinęs Richardas Gere’as sako, kad tai – labai amerikietiškas charakteris. Todėl ir jo drama atskleidžia amerikiečių visuomenės fobijas bei idealus. Tačiau Schraderis dažnai seka europiečių kinu – ne išimtis ir šis rafinuotai stilingas filmas. Vis dėlto didžiausias jo masalas, be abejo, yra Gere’as, kuriam "Amerikietiškas žigolo" tapo tikru tramplinu į pasaulinę šlovę ir, beje, pavertė pačiu tikriausiu seksualiniu objektu. Jam taip pat neliko abejingi ir europiečiai: iškart po filmo Gere’ą vaidinti Brodvėjuje statomoje pjesėje pakvietė Raineris Werneris Fassbinderis. Viename tais pačiais metais duotame interviu aktorius prisipažino, kad Fassbinderis jį privertė susigrumti su įvairiais prietarais, su kuriais buvo susijęs Gere’o požiūris ir į vaidybą, ir gyvenimą. Kadangi dabar Gere’as yra vienas garsiausių pasaulio budistų, manau, kad Fassbinderio įtaka jam nebeaktuali.

Amerikiečių moralės klausimams skirta ir Curtiso Claytono juodoji komedija "Rikas" (BTV, 9 d. 22 val.), kurios scenarijų parašė knygų apie Lemonį Sniketą autorius Danielis Handleris. Volstryto vadybininkas Rikas sužino, kad jo šefas mergina paauglę Riko dukrą, sekso internete mėgėją, o sutikęs samdomu žudiku tapusį seną draugą, manosi radęs išeitį...

Richard Gere

Šiuolaikinis kinas, man regis, pernelyg užsižaidė su mirtimi, todėl mielai pasižiūrėsiu pagal Stepheną Kingą sukurtą Micko Garriso filmą "Kulkos greičiu" (BTV, 12 d. 21.15).

Tai į praeitį, 1969-uosius, nukelianti pasaka apie jaunuolį, kuris po bandymo nusižudyti Helovyno naktį skuba pas sergančią motiną. Greitkelyje įsėdęs į automobilį, vaikinas suvokia, kad jo vairuotojas – ne šios žemės gyventojas…

Pats nieko nevairuoju, todėl jau seniai žinau, kad vairuotojai – ne visai žmonės, ir suprantu, kodėl šių dienų folklore skrajojantį olandą jau seniai pakeitė skrajojantis vairuotojas. Apie tai ir Johno Dahlo filmas "Smagus pasivažinėjimas" (TV3, 7 d. 21.05) apie jaunuolius, kurie išsirengia į vasaros kelionę plačiais Amerikos keliais ir susiduria su kraupia nežinomybe žiauraus vairuotojo pavidalu. Šiaip jau ne vieną visai žiūrimą film noir sekimą sukūręs Dahlas šįkart akivaizdžiai lygiuojasi į ankstyvąją Steveno Spielbergo "Dvikovą".

Tikiuosi, mieli skaitytojai, kad Jūs kol kas niekur nesirengiate važinėtis, tad mielai dar kartą pasižiūrėsite ir neįtikėtinai poetiškus "Migruojančius paukščius" (LTV, 7 d. 11.30), ir rytietiškų kovų poeziją žanro klasiko Tsui Hark filme "Dzu kalnų kariai" (LTV, 7 d. 10.05), ir postmodernistinį vidurių poetizavimą vis dėlto geriausiame madingojo Spike’o Jonze’o filme "Būti Džonu Malkovičiumi" (TV3, 11 d. 23.10). Bent jau mane poetiškai nuteikia vasaros karštyje ištuštėjęs Vilnius – kur nors pajūryje pasijunti kaip miesto centre dainų šventės išvakarėse.

Nuostabiausią šios savaitės filmą parodys intelektualiomis pramogomis savo žiūrovų nelepinanti LNK. Tai – 1991 m. Terry Gilliamo 1991 m. sukurtas "Karalius žvejys" (9 d. 21 val.), filmas, teigiantis visa tai, ką mūsų žiniasklaida neigia jau keliolika liberalizmo metų, – nematerialias vertybes, žmonių solidarumą, vidinį grožį, idealų poreikį, norą pažinti save. Du filmo herojai – buvusi radijo žvaigždė Džekas (Jeff Bridges) ir buvęs istorijos profesorius Peris (Robin Williams) – susitinka tada, kai atsiduria gyvenimo duobėje: Džekas jaučiasi kaltas dėl septynių žmonių mirties (juos nužudė klausytojas maniakas), Peris prarado žmoną, jį kankina haliucinacijos. Peris yra įsitikinęs, kad Džekas gali surasti Šventąjį Gralį, kuris paslėptas Niujorko dangoraižyje.

"Karalius žvejys" – tai ir filosofinis filmas apie atpirkimą ir prisikėlimą, ir barokiška postmodernistinė fantazija amžinomis temomis (joje susipynė ir Kristaus, ir Pinokio, ir Apskrito stalo riterių, ir daugybė kitų motyvų, o Niujorkas primena Dürerio, Gustavo Doré ar Hieronimo Boscho paveikslus), ir melodramatiškas pasakojimas apie meilę. Žiūrint Gilliamo filmus, galima tuo pačiu metu ir verkti, ir juoktis. Režisierius meistriškai balansuoja ties dramos, fantastinio filmo, komedijos ir melodramos briaunomis, bet sukuria nepaprastai intymų kūrinį, kurio siužete kiekvienas gali rasti vietos ir sau. Kad ir kaip būtų, ir aš savo vietą galiu tiksliai nusakyti valkata tapusio Džeko fraze: "Nietzsche sakė, kad yra dvi rasės: viena Walto Disney’aus ir Hitlerio, ir kita – tokių atstumtųjų kaip mes".

Jūsų – Jonas Ūbis