Paukščiai Molėtų herbui

Marija Teresė Rožanskaitė. "Sparnai"

Birželio pabaigoje Molėtuose vykusio tarptautinio menininkų simpoziumo (kuratorė – Aistė Gabrielė Černiūtė) "Kūrybinis revanšas" atsiradimą lėmė kelios priežastys. Oficialiai Molėtai "giminiuojasi" su Ludza (Latvija, tiksliau – Latgala). Molėtų krašto muziejaus ir galerijos "Akcija M" dėka gyviausias bendradarbiavimas tarp dviejų miestų vyksta kultūrinėje srityje. Praėjusiais metais latviai pakvietė galerijai "Akcija M" atstovavusius menininkus į kūrybinę stovyklą "100% svaigs" (100 procentų šviežumo) Ludzoje. Stovykla iš esmės buvo trumpas, kelias dienas trukęs kūrybinis darbas miesto gatvėse. Dabartinis įvykis Molėtuose – natūralus šio įvykio padarinys, savotiškas "revanšas". Nemažiau svarbi priežastis – kitais metais įvyksiantis 620 metų Molėtų jubiliejus. Tai padarė įtaką idėjiniam renginio aspektui. Pagrindine jo tema, savotišku leitmotyvu pasirinkti miesto herbe vaizduojami trys paukščiai. Organizatoriams siekiant, kad sumanymas būtų aktualus ne tik vietiniams gyventojams, bet ir Molėtų apylinkes užplūstantiems poilsiautojams, paukščių motyvui suteiktas universalus krūvis. Jis susijęs su heraldikos figūras inspiravusia vietos legenda – esą kadaise trys paukščiai pasirodė vienai poniai ir pasiūlė rinktis galvą arba aukso skrynią. Patikli moteris susigundė turtais, todėl sparnuočiai sulesė jos galvą (šį epizodą fiksuojantis Molėtų herbas savo šiurpumu neabejotinai išsiskiria iš daugelio Lietuvos miestų ženklų). Taip pat makabriško pobūdžio yra žiniasklaidos aktyviai (tiesa, dabar jau šiek tiek vangiau) eskaluota paukščių gripo baimės problema. Tad simpoziumo metu menininkams pasiūlyta reflektuoti įvairias ornitologiniu pavidalu egzistuojančias žmogiškas fobijas ir potraukius. Galerijos "Akcija M" kūrėjai, jų kolegos iš Ludzos į simpoziumą atsivežė savo "namų darbus" – herbui bei gripo baimei skirtus paukščius: skulptūras, objektus, instaliacijas. Kita menininkų misija buvo kūrybinio gyvenimo Molėtuose suintensyvinimas. Apie septynis tūkstančius gyventojų skaičiuojančiame mieste netrūksta kultūrinių renginių, tačiau ne paslaptis, kad dauguma jų apsiriboja saviveikla, įvairiausiomis liaudies meno formomis. Pristatyti profesionalų meną plačiajai visuomenei siekta atliekant dailininkų ir jų kūrinių "invaziją" į viešąsias erdves. Kelias dienas miesto gatvėse, skersgatviuose ir užkaboriuose piešė, akvareles liejo, etiudus tapė dailininkai. Aplinka diktavo savo taisykles, todėl vaizdingomis kalvomis, ežerais, miškais ir pievomis garsėjantis šio Aukštaitijos regiono landšaftas sulaukė didžiausio dėmesio, o trumpi terminai, karštos dienos ir vaiski saulė lėmė ryškiaspalvį eskizų ir etiudų charakterį. Lietuvių darbai tradiciškai pasižymėjo didesne ekspresyvumo, latvių – dekoratyvumo doze. Publikai kūrybinio darbo rezultatai buvo pristatyti uždarymo metu, kūrinius eksponuojant Savivaldybės aikštėje. Žalia veja atstojo pasportus, vidurdienio saulė – galerinį apšvietimą. Ten pat vyko ir akcija "Paukščiai Molėtų herbui, arba Paukščių gripo baimei – ne". Jos metu menininkai demonstravo ir komentavo atsivežtus objektus paukščių tema. Dauguma deklaravo ironišką arba poetišką požiūrį į sparnuočius ir kartu į įvairias su jais susijusias, dirbtinai sukeltas fobijas bei isterijas. Lietuvių darbai išsiskyrė jausmingumu, išraiškos priemonių sugestyvumu (paminėtina sparnus medžiams suteikusi Marija Teresė Rožanskaitė, gigantiškas skardinis Žydrūno ir Ramunės Dainių kiras-pelikanas, rytietiškomis spalvomis žaižaruojanti idiliška Mariaus bei Linos Zavadskių paukščių šeimynėlė, žaliame žolės fone akinančiu tvarsčių baltumu švytinčios, monumentalios A.G. Černiūtės kurapkos, veltininės ant žolytės ir maldų kilimėlio susiglaudusios Miglės Grigonytės antelės, mėlynstikliai krūmus nutūpę Dalios Lovčikienės personažai), o latvių kolegos daugiau dėmesio kreipė į plastinį raiškumą ir metaforiškas asociacijas (savotiškas migracijos ženklas būtų Sandros Vorkalės iš klevo lapų nupinta kepurė-paukštis – pasak autorės, tokias darosi po platųjį pasaulį išsibarstę latvių tremtiniai; grakščiai kaklą išlenkusiai gulbei artimas Viačeslavo Fomino-Bitty konglomeratas, sukonstruotas iš mažametės dukros nebenaudojamų buteliukų, šakniastiebiniai Ausmos Probukos skraidūnai).

Viačeslavas Fominas-Bitty. "Gulbė"

Aišku, kelias dienas trukęs simpoziumas lėmė tam tikrą kūrinių neišbaigtumą, stichišką jų charakterį. Tačiau svarbiausia, kad žiūrovai tiesiogiai buvo supažindinti su kūrybine menininkų virtuve, kūrėjai save išbandė ekstremaliomis plenero sąlygomis, pabandė būti aktualūs, socialiai angažuoti, atkreipti dėmesį į kai kurias mūsų visuomenę kamuojančias bėdas. Belieka tikėtis, kad konceptualiai motyvuotas renginys netaps vienadieniu, profesionalės, galbūt ilgainiui pasieks savo svarbiausius strateginius tikslus – suaktyvins dviejų kaimyninių šalių bendradarbiavimą, suintensyvins dailės procesus Lietuvos provincijoje.