Vasarinis laiškas

Lilija Deksnytė ir Sergejus Larinas Nuotraukos iš LMRF archyvo

Vasara nenuspėjama. Birželio 27-osios pavakarę baisi liūtis nebuvo kliūtis plaukte plaukiantiems vakariniams bateliams nukakti į Filharmoniją. Dėl solistų ligų iš praėjusio mėnesio perkeltas Muzikų rėmimo fondo rengtas "Sugrįžimo" festivalio baigiamasis koncertas prarado dalį ankstesnių klausytojų, bet atėjo naujų. Vasara – atostogų metas. Tačiau galimybė išgirsti vieną populiariausių Europos teatrų tenorų Sergejų Lariną ir pirmą kartą Tėvynėje solidžią programą dainuojančią jo žmoną Liliją Deksnytę gundė daugelį melomanų.

Tiesą pasakius, nesu ypatinga dainininkų žinovė, bet stengiuosi tobulėti, dalyvauju "Operos bičiulių draugijos" veikloje. Žinote, puiki organizacija. Mes, jos nariai, degame meile operai. Tiesiog žavimės ja ir dainininkais. Nesame pinigingi. Tačiau kažkurioje širdies kertelėje, matyt, jaučiame neišsipildžiusią svajonę būti operos artistu. Todėl klausome, žiūrime, vertiname, apkalbame, aptariame... Gal net ir atmintinai mokame ne tik kai kurių operų partijas, bet ir bandome suvokti dainininkų dainavimo subtilybes. Ypatingas šio meno žinovas – Vidmantas Zakarevičius. Įtariu, kad pagalvojote: neskaičiau jokio šio muzikos kritiko, muzikologo straipsnio... Jis – inžinierius, šios draugijos vadas. Nedaugelis muzikų galėtų pasididžiuoti tiek operos spektaklių mačiusių! Jis ne tik žiūri, bet ir moka analizuoti, lyginti. Spektaklių pažiūrėti nukankame net į Rygą.

Tarp mūsų, mergaičių, žiūrėjau ir juokiausi, kaip birželio 27 d. žilos damos, pasikaišiusios sijonus, brido į Filharmoniją... Paskui, atkišusios rankogalius, tualete džiovinosi... Dar ir per pertrauką sausakimša Filharmonijos salė, ko jau seniai nebūta, dvelkė garuojančiais drabužėliais...

Po Violetos Urmanavičiūtės antruoju tikrai žinomu Europoje dainininku besantis Lietuvos išugdytas dainininkas Sergejus Larinas ryžosi savo brangų laiką skirti koncertui Lietuvoje. Puikiai kalbėdamas prancūziškai, baigęs studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje, prof. V. Noreikos klasėje, 1981 m. Alfredo vaidmeniu debiutavo Vilniuje pastatytoje G. Verdi "Traviatoje". Vėliau – stažuotė Maskvoje, Didžiajame teatre, naujos operų partijos Slovakijos nacionalinėje operoje Bratislavoje, vaidmenys Vienos operoje... Tokia jo kelio pradžia iki pripažinimo Milano "La Scaloje", JAV teatrų scenose. Niujorko "Metropolitan Opera" įtvirtino solisto vardą. Neteko matyti jo Don Chosė ar Kalafo filmuotuose spektakliuose? Organiška vaidyba, stabilus dainavimas. Graži prancūzų kalba labai reikalinga jam dažnai kuriant vaidmenis Paryžiaus operoje. O P. Čaikovskio Lenskis operoje "Eugenijus Oneginas" – tarsi jam sutvertas. Sunku prancūzams geresnį rasti. G. Verdi draugija Parmoje 1995-aisiais dainininką apdovanojo. Tuomet jau suskubo apdovanojimus teikti ir Lietuvoje: Kipro statulėlė, LDK Gedimino ordino Karininko kryžius. Juk žinote, reikia, kad menininkas labai garsiai skambėtų užsienyje, tik tada pamato žmogų Lietuvoje...

Nuo 1989 m. Vilniuje negirdėjome Bratislavos kamerinės, o vėliau ir Slovakijos nacionalinės operos solistės Lilijos Deksnytės-Larinos. Įdomu.

Publika salėje tokia tipiška "muzikos rėmimo fondiška". Nepamiršti ano laiko funkcionieriai, nuolat su šia organizacija bendraujantys neįgaliųjų atstovai, fondo veiklos rėmėjai, vyresni inteligentai, vienas kitas žurnalistas. Buvo pakviestas ir ponas Viktoras Muntianas. Su tokiu didžiuliu rožių kelmu, kad lydintysis vos apglėbė. Karšta, nusivilko švarką... Tarp mūsų, mergaičių, mačiau tokį vaizdelį dar sovietiniame Gorkyje: pirmasis sekretorius kai nusivilko, plačios petnešos išlindo... Joks inteligentas taip nedarytų, bet jam, matyt, galima, jis – vadas. Rožes dovanojo, kalbą pasakė, pasveikino Sergiejų Lariną su penkiasdešimtmečiu, gan kategoriškai prisakė propaguoti pasaulyje Lietuvą.

Pašnekesys po koncerto: Sergejus Larinas ir Juozas Domarkas

Salėje dairausi dainininkų... Milkevičiūtė, Krikščiūnaitė, Zelenkauskaitė, Misiūra, Prudnikovaitė, atostogaujanti į Lietuvą parvykusi pedagogė Kiselienė, dar kelios... Štai ir viskas. O aš tikėjausi pamatyti Larino pedagogą profesorių Noreiką, visą būrį dainininkų, vokalo pedagogų... Jiems neįdomu? Gal dažnai Paryžiaus, Vienos, Niujorko teatruose lankosi?

Pasakysiu: gerai, kad kartais ir Lietuvoje gali pamatyti tai, kas Vakaruose visą laiką labai vertinama. Tai koncerto programos sudarymo principai, solistų prisistatymas publikai, menas dėvėti koncertinius drabužius, bendrauti su publika ir tarpusavyje.

Dainuoti duetai – tai aiškūs operų fragmentai. Suvaidinta situacija, emocijos, santykiai. Visa tai, ko mūsų dainininkams taip trūksta! Atpažįstame ir lietuviškus akcentus: mobiliųjų telefonų garsai, koncerto pabaigoje po sceną besiblaškanti ir vis vadovaujanti ilgaskvernė ponia, paskui kuokštai gėlių, į rėmelius sudėlioti sveikinimai (negi solistas kabins ant sienų?)...

Gėles, pasakysiu, solistai gavo pelnytai. Metus nesimatė Larino pavardės Europos teatrų spektakliuose. Po užklupusios negalios S. Larinas jau atgavo dainininko formą. Gal tik piano dar kartais kiek šiurkštoko tembro. Labiausiai man ir publikai patiko jo atliekamas veristinis repertuaras. Tačiau kaip perteikė dramatišką Otelo sceną! Tiesą sakant, aš juo žavėjausi. Į sceną išlėkė žaismingas, lieknas, žavus. Puiku!

Jausdamas stilistiką, neforsuodamas garso, susikaupdamas frazuotei padainavo A. Stradellos, G. Frescobaldi kūrinius. Solo ir duetai buvo emociškai koncentruoti, pergalvota artikuliacija, vokalinės linijos spalva. G. Donizetti, G. Verdi arijos – ekspresyvios, dramaturgiškai pateisintos. Buvo girdėti, kaip naudodamas tikslingą dinamiką, balansuodamas emociniais niuansais, išryškindamas vidinį muzikos dramatizmą Larinas veda vokalinę liniją, kuria personažo charakterį, net sceninę situaciją. Balsas perteikė ne forsuotą vokalizavimą, bet emocinę prasmę. Abu dueto partneriai ne šaukė, kaip pas mus įprasta, bet kalbėjosi, žinodami, ką ir kaip nori išsakyti. Atkreipiau dėmesį į labai prasmingus ir organiškus rečitatyvus.

Kokia suknia Lilija vilkėjo! O kokia rožė po "kvalbonu"! Gaila, kad gražaus tembro balsas šiek tiek detonavo. Vis trūksta ir trūksta... Bet buvo gražu: gražaus tembro balsas, muzikalus dainavimas. Ilga vokaline linija nusitęsdavo kableliais, taškeliais, jaustukais vinguriuojanti melodija.

Koncerte klausytojai galėjo įsitikinti, kad pianistė Nijolė Ralytė ne veltui kviečiama į įvairias pasaulio šalis pritarti solistams. Ji – puiki dainininkų partnerė. Jaučia įvairios stilistikos kūrinių faktūrą. Todėl labai sukauptu garsu, tamsiais potėpiais perteiktas Frescobaldi klavyras. Operų fragmentų įžangos įgavo orkestro koloritą, čia aiškiai išryškintos potemės, atskleista vidinė ekspresija.

Koncertas baigėsi duetu iš paskutiniojo G. Verdi operos "Traviata" veiksmo. Dainavo lietuviškai, tarsi primindami, kad nedera nei publikai, nei valdininkams pamiršti po pasaulį išsibarsčiusių menininkų, prie savo pavardės rašančių – Lietuva.