Flamenko fiesta Vilniaus festivalyje

Paco de Lucia M. Raškovskio nuotraukos

Birželio 29 d. baigėsi kone mėnesį trukęs Vilniaus festivalis. Ankstesniais metais tradiciškai festivalį uždarydavo džiazo žvaigždės. Tiesa, pernai koncertavęs žinomas pianistas Chickas Corea klausytojams pateikė džiazo ir flamenko muzikos lydinį. Šiemet Vilniaus festivalio rengėjai, galbūt įkvėpti praėjusių metų "flamenkiško" koncerto sėkmės, pasirinko bene žymiausią šio žanro atstovą – gitaristą Paco de Lucia.

Jau eidamas į Paco de Lucia ir jo grupės koncertą suabejojau dėl pačios koncerto vietos. Akustinė gitara ir didžiuliai "Siemens" arenos rūmai? Man tai pasirodė sunkiai suderinami dalykai. Gaila, bet abejonės pasitvirtino.

Sėdėdamas didžiulio komplekso "galiorkoje", nejutau jokio ryšio su muzikantais, jų skleidžiamos bangos ėjo kažkur pro šalį, aukštyn ar dar kitur. Manęs skambanti muzika visiškai nejaudino. Žinoma, tam įtakos greičiausiai turėjo nemažas atstumas (apie 150 metrų) iki scenos. Muzikantų beveik nebuvo matyti, tad koks gali būti ryšys tarp menininko ir jo klausytojų? Žinoma, arčiau sėdintys žiūrovai tokio diskomforto greičiausiai nejuto. Užtat iš salės galo puikiai matėsi visi "Siemens" arenos trūkumai – pakeli galvą, matai geležines konstrukcijas. Pažvelgi scenos link, matai virš muzikantų kybančius apšvietimo prožektorių "gelžgalius". Koncerto rengėjai bandė scenoje įrengti žalios oazės imitaciją – pastatė vazonų su palmėmis, tačiau metalinių konstrukcijų apsuptyje ši "oazė" atrodė neįtikinamai, veikiau – apgailėtinai.

Sėdint tokioje aplinkoje susikaupti nepavyko, užtai į galvą įkyriai lindo klausimas – kodėl "Siemens" arena? Noras pritraukti kuo daugiau publikos? Uždirbti daugiau pinigų? Kodėl nebuvo pasirinktas, tarkim, Operos ir baleto teatras ar kad ir Didysis Vilniaus universiteto kiemas? Žinoma, rengiant koncertą po atviru dangum negali būti tikras, kad numatytą dieną nepliaups lietus, nors surizikuoti, mano galva, buvo verta.

Taip besvarstant natūraliai kyla mintis – kodėl Vilnius, Lietuvos sostinė, iki šiol neturi modernios koncertų salės ar viso kultūros renginiams skirto komplekso? Kodėl festivalių, koncertų rengėjai turi sukti galvą – kur surengti vieną ar kitą koncertą? Kodėl kviečiant atvykti, tarkim, žinomą džiazo pianistą, pirmiau turi išspręsti galvosūkį, kurioje Vilniaus salėje pianistas gros? Juk save gerbiantis muzikantas bet kokiu instrumentu neskambina, jam reikia "Steinway & Sons" ar panašaus lygio fortepijono. O tokius turi tik Nacionalinė filharmonija ir Kongresų rūmai. Į kitas sales reikia atvežti instrumentą, kurį po ilgų maldavimų sutinka paskolinti Muzikos ir teatro akademija, tačiau tokia praktika kada nors baigsis.

Paco de Lucia ir jo grupė

Jau kuris laikas sklando kalbos apie modernaus kultūros komplekso reikalingumą, tačiau kalbos ir lieka kalbomis – tai nėra vietos, tai nėra pinigų. Pamaniau, gal Vilniaus festivalio meno vadovas Gintautas Kėvišas, įtakingas kultūros veikėjas, galėtų stipriau "paspausti" vyriausybę ar bent jau miesto valdžią? Situacija su geros muzikos koncertų salėmis tikrai sudėtinga, ir šią problemą būtina kažkaip išspręsti.

Na, o dabar apie muziką. Paco de Lucia ir jo grupės koncertas buvo padalytas į dvi kiek kontrastingas dalis. Koncertą solo numeriu pradėjo pats Maestro Paco de Lucia. Pirmoji kompozicija pasirodė kiek ilgoka, o gitaros garsai neužpildė didžiulės salės erdvės. Pats garsas salės galą pasiekdavo kiek pavėluotai, todėl susidarė keistai skambantis aidas. Kitą kūrinį atliko jau penki atlikėjai – skambėjo gitara, boso gitara, perkusiniai instrumentai ir balsai (koncerte dalyvavo dvi vokalistės). Po dar dviejų kūrinių, kuriuos atliko trys muzikantai ir solo gitara, sekė paskutinis kūrinys, efektingai užbaigęs pirmąją dalį, atliktas jau visos septynių muzikantų grupės.

Antroji koncerto dalis buvo dinamiškesnė muzikine, tačiau statiškesnė sceninio vyksmo prasme. Muzikantai susėdo pusračiu ir per visą antrąją dalį nepajudėjo iš vietos. Kiek stebino ispanų požiūris į buvimą scenoje. Tarkim, grupės lyderis Paco de Lucia tarp kūrinių ilgai derino gitarą, prasigrojinėjo, o naują kūrinį pradėdavo be jokios pauzės. Viena iš dainininkių scenoje nuolat tvarkėsi plaukus…

Tačiau žavėjo muzikantų bendravimas pasitelkus muziką. Publiką traukė ugningi Paco de Lucia solo, ypač didelių ovacijų sulaukė ekspresyviosios ansamblio dainininkės La Tana ir Montse Cortes. Paco de Lucia virtuoziškumui antrino puikūs boso gitaristas Alainas Perezas ir perkusininkas El Pirańa, melancholiškos nuotaikos įnešė Antonio Serrano lūpinės armonikėlės solo. Antrasis grupės gitaristas Nińo Josele progų pasireikšti turėjo mažiau, tačiau ir jo solo įvertintas aplodismentais.

Pasibaigus koncertui muzikantai buvo palydėti plojimais atsistojus. Ispanai, matyt, pamanė, kad publika jau nori eiti namo, todėl grįžti į sceną nesiskubino. Tik po kelių minučių netylančių plojimų Paco de Lucia ir jo grupė sugrįžo į sceną ir atliko dar vieną efektingą kūrinį.

Taigi taškas padėtas – Vilniaus festivalis baigėsi. Turbūt didžioji dauguma klausytojų liko patenkinti paskutiniuoju koncertu, jie gavo, ko tikėjosi. Muzikine prasme koncertui lyg ir nėra ko prikišti, tačiau net ir praėjus kelioms dienoms neapleidžia mintis, kad viskas galėjo būti kitaip.