Rašytojas ir padavėja

"Paskutinis novelės puslapis"

Ar pastebėjote, kad kino teatruose vis mažiau filmų apie vyrą ir moterį? Apie juos užklupusią meilę? Tai ypač ryšku kino festivaliuose, kur taip pat rodomos meilės istorijos, tik jų herojai – transvestitai, homoseksualai, autistai ir panašūs netradiciniai ar egzotiški personažai. Tradicinės meilės istorijos vis dažniau atiduodamos telenovelėms, kad jas žiūrėtų namų šeimininkės ir joms prilyginami piliečiai. Žinoma, jei meilė tikra, visai nesvarbu, kas jos herojai. Taip atsitiko su Ango Lee "Kuprotu kalnu", mano galva, viena nuostabiausių pastarųjų metų kino meilės istorijų. Tačiau išimtis tik patvirtina taisyklę, nes akivaizdu, kad į masinę auditoriją orientuotas šių dienų kinas nemoka (ar nenori?) kalbėti apie meilę. Tai man paliudijo ir "Paskutinis novelės puslapis" ("Ask the Dust", JAV, 2006), kurio autoriai, regis, programiškai – nuo pat retro stiliumi sukurtų pradžios titrų – lygiuojasi į tradicinę holivudinę melodramą. Tačiau jų pagarba aiškiai sumišusi su nepasitikėjimu, nes autoriams nepakanka tiesiog sudėtingos dviejų žmonių santykių istorijos, reikia ją prikimšti pasvarstymų apie imigrantus, kūrybą ir pan.

Filmo herojus yra pradedantysis rašytojas Arturas Bandinis (Colin Farrell), kuris Didžiosios depresijos metais iš provincijos atvyko į Los Andželą, žinoma, užkariauti pasaulio. Jis pusbadžiu gyvena mediniame aptriušusiame viešbutyje pačiame Los Andželo centre ir rašo. Vieną vakarą už paskutinius penkis centus nuėjęs išgerti kavos, bare jis pamato gražuolę padavėją – meksikietę Kamilą (Salma Hayek). Meilė iš pirmo žvilgsnio abu juos užklumpa netikėtai, bet nesitikėkite greitos ir laimingos atomazgos, nes ir Arturas, ir Kamila yra kupini kompleksų, pykčio, vilčių prasimušti. Todėl jie nuolat kovoja ne tik vienas su kitu, bet ir su savo bėdomis. Turbūt didžiausia iš jų yra ta, kad abu nori jaustis tikrais amerikiečiais – Arturas vaikystėje patyrė pažeminimų dėl savo itališkos kilmės, o beraštė Kamila niršta, kad visi ją mato tik kaip nelegalę meksikietę. Nuolat skaudindami vienas kitą, Kamila ir Arturas tarsi priešinasi savo meilei.

Kita svarbi "Paskutinio novelės puslapio" (romantišką lietuvišką pavadinimą sugalvoję "Acme" gudročiai, matyt, nežino, kad "novel" amerikiečiai vadina romanus) tema yra kūryba, tiksliau, amžinas klausimas, kas svarbiau rašytojui – vaizduotė ar patirtis. Į šį klausimą bando atsakyti ir Arturas, tačiau paskutiniais filmo kadrais sudėliotas atsakymas tarsi ir nebepriklauso jam. Atsako filmo kūrėjai, tiksliau, rašytojas Johnas Fante, kurio, iš visko spėjant, autobiografiškas romanas ir tapo filmo pagrindu, bei scenaristas ir režisierius Robertas Towne’as. Tačiau ir šis, ir kiti atsakymai pakimba ore, nes "Paskutiniame novelės puslapyje" vis dėlto nėra tikrų herojų. Yra nostalgiškas retro žavesys ir tiksliai, su meile atkurtos menkiausios drabužių ar interjerų detalės, yra trumpam šmėkštelėję ir meistriškai Donaldo Sutherlando bei kitų epizodinių aktorių suvaidinti bei epochą įprasminantys personažai, yra puikus operatoriaus Calebo Deschanelio darbas ir subtili muzika, bet nėra gyvų, meilės pritvinkusių herojų, nes Colinas Farrellas ir Salma Hayek didžiąją filmo dalį primena du sumitusius nesubrendėlius, kurie kažko nepasidalijo smėlio dėžėje. Žinoma, aktorius kaltinti lengviausia, tačiau, regis, jie patys kalti, nes iš paskutiniųjų spiriasi melodramos konvencijai ir stengiasi sušiuolaikinti savo personažus. Vėliau, kai istorija beviltiškai įklimpsta pasikartojimuose, atsiranda damos su kamelijomis motyvas, bet ir jis filmui neduoda nieko, tik melodramatiško patoso kupiną finalą. Tarsi Towne’as, jo paties žodžiais, norėjęs perkelti į ekraną vieną geriausių amerikiečių romanų apie meilę ir neapykantą, būtų pasimetęs tarp savo mėgstamų motyvų – ketvirtojo dešimtmečio Los Andželo (juk būtent jis sukūrė scenarijų neprilygstamam Romano Polanskio filmui "Kinų kvartalas"), pasvarstymų apie tikrus amerikiečius ir meilės perversijų. Patyręs scenaristas (Towne’as kūrė "Neįmanomų misijų" scenarijus ir yra laikomas vienu geriausių Holivudo "scenarijaus daktarų", bet pats filmus kuria retai – "Paskutinis novelės puslapis" yra ketvirtasis jo filmas) taip pat, kaip ir jo filmo herojus, regis, visiškai pasitikėjo žodžio galia. Tačiau meilės istorijoms reikia ne tik žodžių, bet ir gilių jausmų. Būtent jų filmas ir nepriverčia išgyventi.