Tekstilė, džiazas ir Katinas

Lino Katino paveikslas Panemunės pilies lange

Šių metų birželio 24-ąją Vilniaus dailės akademijai priklausančioje Panemunės pilyje (Jurbarko raj.) atidarytos net kelios parodos: Lino Katino tapybos retrospektyvinė ir Tekstilės katedros studentų darbų ekspozicija, Andriaus Surgailio ir Stasės Butrimienės fotografijų "Dešiniakrantės Panemunės tarp Kauno ir Jurbarko lankytini istorijos ir meno objektai" bei keramikų simpoziumo "Panemunės pilies senieji kokliai" darbų parodos. Atidarymo metu pristatyta knyga "Panemunės istorija: archeologijos ir meno paminklai", Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrams bei VDA Kauno fakulteto bakalaurams įteikti diplomai, taip pat vyko šiuolaikinio bei dvaro šokių spektakliai, džiazo muzikos koncertas (LMTA).

Nors L. Katino paroda sumanyta kaip retrospektyva, tačiau Panemunėje eksponuojami darbai – tik maža dalis visos autoriaus kūrybos, kuri ne tik nesiduoda skirstoma į laikotarpius, įspraudžiama į griežtus stilistinius rėmus, bet net mėginimas tai padaryti prieštarauja ne(pa)slepiamam dailininko savitumui. Katino tapyba, kaip tądien iš pilies kiemo sklindanti džiazo muzika, – su polėkiu, impulsyvi, fiksuojanti akimirką, tačiau įkūnijanti amžinybę. Formos paklūsta laisvai dailininko improvizacijai. Už iš pirmo žvilgsnio abstrakčių pavidalų glūdi kur kas gilesnė, nei gali paaiškinti patys išsamiausi žodynai, simbolinė-filosofinė prasmė, kurią praplečia darbams itin vykusiai parinkta aplinka – kai kurios kompozicijos, saistomos materialių plokštumų, bet vaizduotės lygmenyje peržengiančios jų ribas, įsikūnija pilies interjere. Tapyba, regis, "nužengia" iš rėmų, pasklinda ant aptrupėjusių sienų, į jas įsiskverbia. Netikėtos jungtys praplečia kūrinių prasmių lauką: pavyzdžiui, darbas, kuriame pavaizduotas šventasis, atsidūręs virš vandalų palikto rėksmingo užrašo "vampyras", inspiruoja gan dviprasmiškas mintis apie nemirtingumo supratimą, šventumo ir tamsybių pasaulio ribas. Šios originalios ekspozicijos architektas Jonas Stankevičius parodai atrinko ir "labai tekstilinius" Lino Katino darbus, kuriuose lininės lovatiesės, koliažo principu "įklijuotos" į tapybos kūrinius, susieja skirtingas parodas.

VDA Tekstilės specialybės studentų darbai Panemunės pilyje eksponuojami antrąkart. Praėjusią vasarą sulaukus ypač didelio lankytojų susidomėjimo įvairiomis technikomis atliktais kūriniais, šiemet nuspręsta daugiau dėmesio skirti klasikinėms tekstilės technikoms. Pristatomos šiuolaikinės žmogaus figūros klasikiniame gobelene interpretacijos ir siuvinėjimai aukso/sidabro gijomis (senųjų kūrinių kopijos). Taip pat eksponuojami populiarieji vadinamieji "industriniai" veltiniai, atlikti kamšymo technika: iš sintetinio pluošto ant audinio sluoksniais sukurtos kompozicijos pramoniniu būdu "įmušamos" į medžiagą fabrike. Pilyje – III kurso studentų projektas "Amatininkų cechų vėliavos", jam vadovavo doc. Eglė Ganda Bogdanienė; žymios tekstilininkės Katrės Matiukienės magistrinis darbas "Apie moterį…" (vad. Medardas Šimelis, 1998), kuriame autorė ironiškai žvelgia į moters kūno pozų interpretavimą istorinėje perspektyvoje ir šiais laikais.

Diplomų įteikimas. Kalba VDA rektorius prof. Adomas Butrimas

Savarankišku projektu, laisvu nuo studijų laiku sumanytu specialiai Panemunės pilies erdvei, debiutuoja besiformuojanti perspektyvi jaunų tekstilininkų grupė, tarp saviškių vadinama "Trys paloskės" arba "Skersadryžiai". Jos nariai – VDA Tekstilės katedros dėstytojas Vladas Daškevičius ir du II kurso studentai Aleksas Gailieša ir Audrius Lašas – Panemunėje eksponuoja instaliaciją "Globa XXL" (instaliacijos nuotraukas galima pamatyti "Arkos" galerijoje šiuo metu veikiančioje II Lietuvos tekstilės meno bienalėje "Trasa"): atskiruose kambariuose "įkurdintos" milžiniškos iš metimų, sujungtų skietais, suformuotos raidės, sudarančios akronimą – "UNICEF". Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame operuojama globalią prasmę turinčiomis sąvokomis, didelės organizacijos, sąjungos, bendruomenės vis dažniau virsta akronimais, skambiais ir gerai žinomais vardais – UNICEF, UNESCO, JTO ir pan. Tačiau vargu ar kiekvienas sutiktas asmuo sugebėtų tiksliai apibrėžti šių organizacijų veiklos sritis ar išvardinti veiklos būdus ir uždavinius, atliktus darbus. Taigi pavadinimas nustelbia vykdomą veiklą, tampa už ją svarbesnis ne tik atskiram žmogui, bet ir konkrečių organizacijų padaliniams. Pastarojo teiginio tikrumu įsitikino patys instaliacijos autoriai, apie rengiamą projektą informavę UNICEF organizacijos atstovybę Lietuvoje – jos darbuotojai ne tik nepanoro prisidėti prie tekstilininkų projekto, bet ir apskritai liko abejingi. Todėl ironiškas kūrinio pavadinimas – "Globa XXL" – tapo akivaizdžiu priekaištu, nors pats darbas sumanymo pradžioje neturėjo tapti tiesiogine UNICEF kritika – juo norėta atkreipti dėmesį į tarptautinės organizacijos, kurios uždavinys – gerinti pasaulio vaikų sveikatingumą, mitybą ir gyvenimo sąlygas, ypač ekonomiškai silpnai išsivysčiusiose šalyse, veiklą Lietuvoje. Tačiau dėmesio ir teigiamų įvertinimų "Globa XXL" susilaukė iš profesionalių menininkų ir kritikų. Pilyje taip pat rodoma A. Gailiešos ir A. Lašo instaliacija iš į atskirus kilimus suaustų meldų, pirmąkart eksponuota VDA Naujųjų rūmų hole.

VDA tekstilės katedros studentų parodos ekspozicijos fragmentas

Įdomus ir pirmajame pilies aukšte eksponuojamas Jūratės Daukšytės magistro baigiamasis darbas "Indeksų kambarys" (vadovė doc. Danutė Jonkaitytė). Netradicine tekstilės kalba prabyla bauginančios, nerimą keliančios praeities ženklai, inspiruoti komunizmo ir nacizmo fabrikų, "sanatorijų", blokinių statinių vaizdinių – savotiškų atminties žadintojų ir istorinių įvykių liudytojų. Pasak autorės, tai lyg diskusija su gyvąja istorija: "Man tai įdomu iš dalies ir dėl išorinių priežasčių, tokių kaip sienos, kurios panaudojamos "praeities skaitymui", be to, tuščios, apleistos milžiniškos patalpos, "kvepiančios" praeities realybe, naudojamos ir erdvei pajusti. Žinoma, tie statiniai vargiai gali būti laisvo meno produktai. Jie naudoti kokiam nors tikslui ir turėjo savo vietą veikliame gyvenime. Taip pat juose buvo gaminama įvairi produkcija (tai dar viena mane dominanti tema), atliekamos įvairios funkcijos. Koks "gyvenimo vyksmo formavimas vyko"? Ir kokių netikėtų situacijų sukūrimo galimybė galima šiandien?" J. Daukšytės darbų tematika artima Anselmo Kieferio kūriniams, kuriuose įvaizdinta asmeninė patirtis ir kritinis žvilgsnis į vokiečių tautos istoriją ir mitus. "Indeksų kambaryje" užkoduoti XXI amžiuje gyvenančio žmogaus akimis pamatyti praeities ženklai šį kartą atsidūrė kitokiame istoriniame kontekste, kuris skatina pajusti asmeninį santykį ne tik su autorę įkvėpusiais praeities reliktais, bet ir su supančiomis "gilia senove" persunktomis pilies sienomis.

Džiugu, kad studentų darbų paroda kasmet atnaujinamose pilies erdvėse supažindina lankytojus ne tik su Lietuvos praeitimi, bet ir šiuolaikiniu menu. Lieka tikėtis, kad tokie renginiai Panemunėje taps tradicija.

P. S. Tikrai vertėtų pagalvoti apie išsamesnę L. Katino kūrybos retrospektyvą pilies erdvėje. Iš kiemo sklindant džiazui…