Būtinybė ar/ir kūryba

Jurgita Juodytė. "Stereotipiniai lyčių vaidmenys". Kompiuterinė grafika. 2006 m. Darbo vadovas doc. Rolandas Rimkūnas

Auginti kūrėjus visada buvo pagrindinis mūsų namų – senų, tradicinių, o kartu ir šiuolaikiškų meno namų tikslas.

Rektorius prof. dr. Adomas Butrimas

Vilniaus dailės akademija yra vienas ryškiausių nuolatinės tradicijų ir inovacijų šalininkų kovos pavyzdžių. Čia vyksta ne tik visoms mokymo institucijoms būdingas studentų ir dėstytojų interesų susidūrimas, bet ir fenomenalios idėjinės kovos tarp pačių dėstytojų. Kol kas įtakos persvara tradicijų puoselėtojų pusėje. VDA magistrų geriausių darbų paroda "Mano meno namai" tampa savotiška šių kovų pergalių ir pralaimėjimų diagrama. Ir ne tik tai. Svarbiausias šios parodos-projekto tikslas – pristatyti akademijos auklėtinius kaip lygiaverčius kitų universitetų studentų konkurentus bandant save realizuoti.

Todėl iškeliama stipriausioji akademijos savybė – idėjų tiekimas, tapęs viena paklausiausių prekių visų sričių rinkose. Baigę akademiją studentai savo kūrybiška dvasia užpildo "sausas" verslo, kultūros ir pramonės industrijų nišas, mėgindami pritaikyti mokymosi metais įgytas žinias bei patirtį. Būtent ši adaptacija yra labiausiai varginanti pakopa karjeros viršūnių link. Patirties prieštaringumas, įgytas akademijoje, tikrai neištiesia pagalbos rankos. Nuolatinis blaškymasis tarp senųjų akademinių mokymo tradicijų ir laisvo tarpdisciplininio meno kūrimo gimdo savotiškus kūrybinius hibridus. Vis dar siekiama išlaikyti aiškias ribas tarp dailės šakų, skatinama dirbti būtent tai sričiai būdingomis medžiagomis bei priemonėmis, tarsi baiminantis, kad laisvai taikant išraiškos priemones išnyks pagrindas atskiroms institucijos katedroms egzistuoti.

Taigi tapytojų magistrų darbai stebuklingai gausiai atlikti tapybinėmis priemonėmis, persunkti šiai katedrai būdingo prislopinto kolorito bei poetiškumo, o besipriešinantys šiai tradicijai minties gilumą iškeičia į išraiškos radikalumą. Savita tapybos tradicijos ir konceptualumo sintezė "išskleista" Simonos Ribikauskaitės kūriniuose "Nesusijusios istorijos". Čia ji nagrinėja tapybinio dažo ir kūno pigmento santykį, sinchroniškai abiejuose vykstančius pokyčius. Tačiau dėl prasto ekspozicijos apšvietimo ir erdvės šiuose darbuose liko nepastebėti subtilūs tonų perėjimai, kontūrų stiprėjimas ir tirpimas.

Konstantinas Gaitanži. "Sveikinimai". Kompiuterinė grafika, akriliniai dažai, tentas. 2005–2006 m. Darbo vadovas e. doc. p. Jonas Gasiūnas

Keramikos ir tekstilės katedros mėgina aktyviai išsivaduoti iš taikomosios dailės statuso, leisdamos studentams konceptualiau žvelgti į šių dailės šakų savitumus, tačiau idėjinis laisvumas tuoj pat užgniaužiamas modernistiniu "grynųjų" menų kumščiu. Keramikos magistrų darbuose privaloma molio, šamoto, glazūros porcija, o tekstilės katedros auklėtinės atskleidžia savo rankų miklumą – audžia, siuvinėja, velia savo kūrinius. Tokiu būdu demonstruojama, kaip studentas per šešerius studijų metus išmoko kiekvienos srities ypatumus ir darbą su medžiagomis. Tokia specializacija, žinoma, augina kiekvienos srities ekspertus, tačiau būtent šis specialistų ugdymas užkerta kelią platesnei baigusiųjų adaptacijai darbo rinkoje. Griežtas skirstymas disciplinomis jau ganėtinai seniai nėra propaguojamas daugelyje meno mokymo institucijų Europoje: studentas laisvai pasirenka jį dominančias disciplinas, kurios gali varijuoti nuo fotografijos, medijų iki tapybos subtilybių.

Skulptūros katedra išsiskiria ganėtinai laisvu idėjų ir išraiškos priemonių derinimu. Kadangi jau nuo 6-ojo dešimtmečio skulptūra galėjo pasirodyti žemės krūvos, vandens konteinerio, dujų debesies pavidalais, esminiu reikalavimu šioje katedroje išliko trimatė forma. Magistrų darbai išsiskiria savo konceptualumu (ypač minimalios išraiškos Tomo Martišauskio "Tikrovės indeksai") ir priemonių įvairove, jungiančia garsą, judesį bei fotografiją.

Tokią jungtį sėkmingai eksploatuoja ir vienos jauniausių Fotografijos ir medijos meno katedros studentai. Dar nesusiformavusios mokymo ir atlikimo technikos tradicijos diktuoja šios katedros polinkį į tarpdiscipliniškumą, studentų kūriniams būdingą interaktyvumą, šiuolaikiškumą, nesuvaržytą humoro ir ironijos taikymą. Bartošo Polonskio "Gliukai", neatstovaujantys jokiai konkrečiai disciplinai, žaismingai nagrinėja žmogaus ir kompiuterio interakciją, o Ugniaus Gelgudos "Žalgiryje" jungiama ne tik fotogafija su garso instaliacija, bet ir kintantys žiūrovų siluetai, tai iškylantys, tai išnykstantis įsisiautusioje minioje.

Jurgita Čenkutė. "Kontekstualu". Fotografija. 2006 m. Darbo vadovas e. prof. p. Alvydas Lukys

Galbūt geriausiai adaptacija sekasi Dizaino katedros studentams, nes jų sugebėjimas dirbti kompiuterinėmis programomis, meno istorijos, filosofijos, kompozicijos pagrindai padeda sklandžiai įsilieti į komunikacijų, reklamos srityse dirbančiųjų gretas. Kiek sudėtingiau architektams, turintiems stiprių Vilniaus Gedimino technikos universiteto paruoštų konkurentų. Pastarieji nuolat priekaištauja akademijos Architektūros katedrai už ganėtinai silpną techninį studentų paruošimą, daugiau dėmesio skiriant formaliems, o ne funkciniams pastatų sprendimams. Akademijos magistrai savo ruožtu galėtų prieštarauti VGTU paruoštiems architektams už atvirkštinį formos ir funkcijos proporcingumą.

Galiausiai tai tapo ne tik dviejų institucijų reikalu. Akademija ėmėsi iniciatyvos ieškoti naujų ryšių, atkurti santykius su visuomene, pamėgino įvesti jaunus savais žinių bagažais apsikrovusius žmones į skubantį ir vėluojančių nelaukiantį savirealizacijos traukinį. Nors didžioji dauguma magistrų parodos kataloge į klausimą "tolimesnės savirealizacijos sritys" atsakė: "Norėčiau dirbti pagal savo specialybę", kiekvienas jų puikiai suvokia, kokias sąlygas diktuoja pats gyvenimas bei dabartinė šalies situacija (ekonominė, socialinė ir kultūrinė). Tai suvokia ir akademijos politikos formuotojai: taip gimsta panašios iniciatyvos – iš būtinybės. Svarbiausia, kad būtinybė neužgožtų kūrybos.