Kino prisiminimai yra universalūs

"Grbavica"

Berlinalė nuolat verčia rinktis: George’o Clooney spaudos konferenciją, vykusią po filmo "Sirijana" peržiūros, iškeičiau į retrospektyvoje rodomą 1957 m. George’o Cukoro dramą "Laukinis vėjas" ("Wild is the Wind"). Pasakojimo apie italę, kuri Amerikoje tarp kaubojų randa skausmingą meilę, peizažai priminė "Kuproto kalno" peizažus ir epiką. Naujutėlė filmo kopija prieš pat festivalį buvo tiesiai atspausta iš anų laikų negatyvo – kur dar pamatysi tokį stebuklą? Tačiau didžiausias stebuklas, žinoma, buvo temperamentingai ir kartu paprastai italę suvaidinusi Ana Magnani. Dabar tokių žvaigždžių nebėra, bet jų šviesa, laimei, vis dar sklinda.

Šeštojo dešimtmečio kino žvaigždžių retrospektyva Berlyne nepaprastai populiari. Šiandien tuo dar kartą įsitikinau savo kailiu: negavusi spaudos centre bilieto į Roberto Rossellini "Kelionę į Italiją" ("Viaggio in Italia"), pabandžiau jį nusipirkti kino teatre, bet bilietų jau nebebuvo; tada su dar keliomis Ingrid Bergman gerbėjomis nesėkmingai medžiojau bilietą prie kino teatro, visai kaip senais laikais prie Maskvos "Iliuziono", kur nuolat rodydavo archyvinius filmus, ir vėl nesėkmingai, tada atsistojau į didžiulę eilę prie salės, kurioje stovi visi, negavę bilieto, bet turintys vilties, kad juos suleis į laisvas vietas. Neįleido nė vieno. Gal kitos dienos bus sėkmingesnės, bet labai negaliu skustis, nes buvau tarp tų laimingųjų, kurie pasižiūrėjo kitą Cukoro filmą – atkurtą "Žvaigždė gimė" ("A Star is Born"), čia vieną geriausių savo vaidmenų sukūrė Judie Garland. Sinefiliški malonumai kuria festivalio aurą, verčia prisiminti, lyginti senus ir naujus įspūdžius.

Turiu prisipažinti, kad naujieji kol kas gerokai blankesni. Festivalio atidarymo filmas – britų ir kanadiečių drama "Sniego tortas" ("Snow Cake") smarkiai nuvylė. Mažame Kanados provincijos miestelyje susitinka du autsaideriai: Alano Rickmano vaidinamas anglas jaučia pareigą aplankyti motiną merginos, kurią sutiko pavėžėti ir kuri žuvo per avariją jo vairuojamame automobilyje. Pasirodo, kad mama (Sigourney Weaver) yra autistė. Apsistojęs jos namuose anglas pamažu atranda visiškai jam netikėtą pasaulį, kuris per kelias dienas tampa artimas ir gal net truputį suprantamas. Jis net suranda kelią į vietinės gražuolės širdį ir lovą. Tokių filmų, manau, esame matę ne vieną ir ne du. Paprastai jų silpnybė yra perdėtas politinis korektiškumas. "Sniego tortas" tarsi pažodžiui pakartoja "Lietaus žmogaus" schemą, tik viską dar labiau nusaldindamas ir subanalindamas. Rickmano herojus išvyksta iš miestelio suvokęs save ir pajutęs ryžtą gyventi. Tik filme visa tai neįtikina, nes režisierius Marcas Evansas nuėjo lengvu keliu: jis labiau apeliuoja į muilo operos žanrą ir nelabai susitvarko su filme nuolat atsirandančiomis veiksmo ir ritmo tuštumomis bei žvaigžde Weaver, kuri stengiasi taip tiksliai suvaidinti autistės reakcijas, kad vaidyba padvelkia seniai net teatre nematytu natūralizmu. Vaizdą praskaidrina nebent "Matricos" žvaigždė Carrie-Ann Moss lemtingosios provincijos moters vaidmenyje. Beje, tai dar vienas įrodymas, kad antrojo plano aktoriai gali kurti įsimintinesnius personažus už pagrindinius.

Konkursinis danų debiutantės Pernille Fischer Christensen filmas "Muilo opera" ("En Soap") tarsi tęsia "Dogmos ’95" pradėtus niekuo tarsi ir neišsiskiriančių neefektingų žmonių neefektingos kasdienybes stebėjimus. "Muilo operos" kūrėjai suveda du viename name gyvenančius žmones – ką tik savo partnerį palikusią sėkmingai dirbančio kosmetikos salono savininkę (kaip visada puiki Trine Dyrholm) ir jauną transvestitą Veroniką (David Dencik), kuris verčiasi prostitucija. Režisierė stebi jų suartėjimą, kuris prasideda moteriai išgelbėjus nusižudyti bandžiusią Veroniką, fiksuoja mikroskopiškus sielos virpesius (kartais gal net pernelyg kruopščiai), vienišumą, kurio universalus vaistas, pasirodo, yra amerikietiškos muilo operos. Jas žiūrėti Veronika įpratina net skeptišką ir emancipuotą savo kaimynę. Paradoksas, bet banalios frazės apie jausmus, meilės ilgesį, ištikimybę, sklindančios iš tų serialų, pasirodo, gali užpildyti jausmų tuštumą. Man įdomiausia pasirodė dar viena linija: režisierė nuolat, net pačiose paprasčiausiose situacijose (kitokių filme beveik ir nėra) pabrėžia moters vyriškas reakcijas, elgesį su partneriais ir pan., o kartu ir Veronikos moteriškumą, tiksliau, tai, kas tradiciškai suvokiama kaip moteriški bruožai (jautrumą, nestabilumą, jausmingumą). Filmas tarsi sako, kad ribos tarp tradiciškai "vyriško" ir tradiciškai "moteriško" elgesio, reakcijų ar suvokimo šiuolaikiniame pasaulyje visiškai nusitrynė ir tai visai nebaisu, net atvirkščiai – atveria naujas supratimo (kad ir savęs) galimybes.

"Laukinis vėjas"

Bosnių režisierės Jasmilos Žbanic filme "Grbavica" kalbama apie uždarą moterų pasaulį. Filmo herojės – karo buvusioje Jugoslavijoje aukos, koncentracijos lagerių kalinės. Siekdami kuo labiau pažeminti priešus, serbai tuose lageriuose nuolat prievartaudavo musulmones. Jos būdavo priverstos gimdyti, nes lageryje nedarydavo abortų. Spaudos konferencijoje režisierė ir aktorė Mirjana Karanovič pateikė daug faktų apie savo herojų tragediją: lageriuose buvo įkalinta apie 50 tūkstančių moterų, tačiau kiek gimė prievartos vaikų, niekas tiksliai negali pasakyti, nes daug tokių moterų po karo emigravo, daug atsisakė savo vaikų ir šie atsidūrė prieglaudose, o vėliau buvo įvaikinti, dar kitus augino pačios motinos. Režisierė pabrėžė, kad šių moterų, kitaip nei kitų karo aukų, valstybė neremia, nes jomis politikai negali manipuliuoti (priešingai nei, tarkime, karo veteranais), kadangi jos yra pasyvios, pasitraukusios į gyvenimo pakraštį. Viena tokių yra ir dukterį auginanti filmo herojė Esma. Ji slepia nuo Saros, kas buvo jos tėvas. Esma negali pamiršti patirtos traumos, ją nuolat atnaujina net atsitiktiniai susitikimai su buvusiais "četnikais", bet kartu ji jaudinasi dėl paauglystės problemas išgyvenančios ir nežinomo tėvo besiilginčios dukters. Tad atomazga, regis, neišvengiama. Tačiau kad ir kokia būtų dramatiška filmo pasakojama istorija, jis kupinas vilties. "Grbavica" buvo filmuota ir Sarajevo priemiestyje Grbavicoje, kur veikė vienas didžiausių lagerių ir atkasti masiniai kapai, ir Sarajeve, kuris jau nebeprimena dar visai neseniai apsiausties ir nuolatinių apšaudymų sugriauto miesto. Jaučiama ir debiutuojančios vaidybiniame kine režisierės dokumentininkės patirtis – tiksliai fiksuojamos ne tik vidinės personažų būsenos, bet ir išraiškingos, svarbios detales, jaučiama autentiška patirtis, nes Žbanic yra sukūrusi dokumentinį filmą apie prievartautas moteris. Be abejo, filmas išsiskiria ir puikiu Mirjanos Karanovič vaidmeniu. Manau, kad ji – viena rimčiausių kandidačių į "Sidabrinį lokį" už geriausią moters vaidmenį.

Kol kas sunku apibūdinti konkursinės programos intencijas ir pobūdį – filmai labai skirtingi ir meniniu, ir temų požiūriu, ir net savo angažuotumu. Tačiau jau matyti ir savotiško dialogo užuomazgos: režisūroje debiutuojančio scenaristo Stepheno Gaghano filme "Sirijana" gilinamasi į JAV politikos Artimuosiuose Rytuose klausimus, o fone nuolat tvyro nedviprasmiški atsakymai į klausimus apie karą Irake. Filmas teigia, kad konfliktus Artimuosiuose Rytuose provokuoja pačios JAV ir jų remiamų šeichų bei globalinių monopolijų elgesys.

"Naujasis pasaulis"

Kino filosofo Terence’o Mallicko filme "Naujasis pasaulis" ("The New World") į Amerikos užkariavimą XVIII a. pradžioje žvelgiama tarsi iš dviejų požiūrio taškų: pirmojoje filmo dalyje į Amerikos čiabuvių kultūrą žiūrima filmo herojaus europiečio akimis, bet netradiciškai – atrandant tos kultūros natūralumą, autentiškumą ir kartu prasmę, o antrojoje dalyje, kai indėnų princese pavadinta filmo herojė Pokahonta atvyksta į Angliją, Vakarų civilizacija matoma būtent jos akimis. Tas dviejų požiūrių, skirtingų žvilgsnių susikirtimas ir nedviprasmiškas susiliejimas perteikiamas labai poetiškai, o kartu ir Mallicko pamėgtomis grynojo kino priemonėmis. (Beje, abu filmus yra įsigiję "Garsų pasaulio filmai", tad juos netrukus pamatysime ir mūsų ekranuose.)

Blogiausiu konkurso filmu jau galėčiau pavadinti vokiečio Oskaro Roehlerio ekranizuotas Michelio Houellebecqo "Elementarias daleles" ("Elementarteilchen"). Prancūzų rašytojo romanas kalba apie seksualinės revoliucijos laikais brendusią kartą, kuri po kelių dešimčių metų atsidūrė idėjų aklagatvyje ir realizuoja save vien tik pasitelkdama įvairius seksualinius ekscesus. Vokiečių režisieriaus filme visų tų apmąstymų, karčių ir ironiškų pastabų neliko, du broliai – mokslininkas ir intelektualas – parodyti kaip du seksualiniai nevykėliai, kurių nuotykiai gali prajuokinti net labiausiai neišprususį žiūrovą. Esmė net ne ta, kad Houellebecqą sunku ekranizuoti. Manau, kad šįkart svarbiausia – pretenzingas ir netalentingas Roehleris, nesuvokiantis, kad kinas gali pasakyti šį tą daugiau nei šiam režisieriui įprastos antro galo istorijos.

Nesėkme, tik visai kitokio pobūdžio, laikyčiau ir Michelio Gondry "Miego prasmę" ("The Science of Sleep"). Siekdamas iš esmės nutrinti bet kokias sapno ir realybes ribas, režisierius beveik atsisakė siužeto ir paliko tik jo kontūrus, matyt, vildamasis, kad sapnai ir fantazija sugebės suteikti energijos visam filmui. Deja, taip neatsitiko. Puikūs senovinę animaciją savo stiliumi ir fantazija primenantys sapnų epizodai nepripildo prasmės banalų pasakojimą apie bijantį gyventi ir mylėti jaunuolį. Užtat per spaudos konferenciją buvo smagu stebėti, kaip laisvai ir sąmojingai apie filmą, animaciją ir savo sapnus kalba Gondry (jam animacija – tas tiesioginis ryšys tarp kūrėjo smegenų ir ekrano) ir pagrindinį filmo herojų suvaidinęs Gaelis Garcia Bernalis. Pastarasis supažindino net su savo, jo žodžiais, "skraidymo sapnuose technika". Paaiškėjo, kad Gondry labai mėgsta senąją Rytų Europos animaciją, yra didžiulis Jurijaus Noršteino gerbėjas (ypač "Ežiuko rūke") ir mielai prisimena kadaise matytus lenkų filmus apie Lioleką ir Boleką. Serialą prisimena ir Bernalis, jis jį žiūrėjo Meksikoje. Beje, Bernalis labai gražiai juokiasi, jaučiasi labai laisvai, ispaniškai kalba labai greitai, angliškai – šiek tiek lėčiau ir, regis, yra puikus pasakotojas. O jo žavesio užtektų kelioms žvaigždėms. Tad vieną gyvą žvaigždę vis dėlto jau suspėjau išgirsti.

Berlynas, vasario 12 d.