Savaitė

Ar Vakarai suvokia laisvės ribas?

Leonarda Jekentaitė

Įžymus vokiečių režisierius Raineris Werneris Fassbinderis, kurio filmų retrospektyva ką tik vyko Vilniuje, yra sukūręs filmą, pavadintą "Saugokis šventosios kekšės". Jame lyg ir atliekama vieša išpažintis apie filmo "darymo" procesą, apie tai, kokia kaina gimsta kinas. Panašų žanrą yra išbandę ir Andrzejus Wajda filmu "Viskas parduodama", ir Federico Fellini, ir kiti. Tai filmas apie chaotiškus aktorių, jų ir režisieriaus, jo ir prodiuserio santykius, apie visai nešventišką, o kartais ir gana nešvankų meno kūrimo procesą. Mes tampame liudininkais to, kaip dangstomasi reikšmingumo kaukėmis, svaidomasi sakramentaliomis frazėmis, kurios ilgainiui netenka vertės. Dėl garbės ir pinigų aukojama viskas, net tai, kas turėtų būti neliečiama. Svarbiausias yra paskutinis filmo akcentas: Thomo Manno žodžiai apie tai, kad sunku apie žmoniškumą kalbėti tam, kuris pats nepaiso žmoniškumo.

Fassbinderis buvo iš tų menininkų, kurie ypač daug kalbėjo apie žmoniškumo trūkumą, apie vienas kito žeminimą ir išnaudojimą, apie nesugebėjimą mylėti, apie parsidavinėjimą ir elementarų žmogaus orumo nepaisymą. Greičiausiai ir save jis buvo priskyręs prie "šventųjų kekšių". Jo vertinimas negailestingas: šventame reikale ypač pavojingas kekšiškumas. Tarp begalės sąlygotumų, išlygų ir išimčių turi išlikti tam tikros atramos, kai kas besąlygiška, o kitais žodžiais – tai, kas sudaro žmogaus orumo pagrindą.

Thomo Manno žodžius: "Sunku apie žmoniškumą kalbėti tam, kuris pats nėra žmoniškas", pastarosiomis dienomis privertė prisiminti skandalas dėl pranašo Mahometo karikatūrų. Jis sukėlė europiečiui nesuprantamą musulmonų įniršį, pasibaigusį ambasadų deginimu, grasinimais žudyti ir pan. Atsiribodami nuo politinio užsakymo ir apgalvotos provokacijos, kaip gal ir svarbiausių priežasčių, atkreipkime dėmesį į tai, kad žurnalistai teigė ginantys neginčijamą žmogaus teisę į žodžio laisvę. Veik visi komentatoriai, ir lietuviškieji taip pat, mato šiame reiškinyje neatsargų žaidimą simboliais, ženklais, vertybėmis. Tai tiesa, nes postmoderni visuomenė šaiposi iš visų vertybinių hierarchijų ir linkusi žaisti viskuo. Tačiau reikia turėti galvoje, kad šventenybė yra ypatinga vertybė, jos simboliai ir ženklai nėra vienoje horizontalėje su visais kitais kultūros ženklais, tai kultūrinės vertikalės viršūnė. Kiekvienoje kultūroje šventenybė yra tikrovės sampratos sankcija, tai – aukščiausių siekinių, aukščiausių išgyvenimų, didžiųjų transformacijų sritis. Kaip sakė Alphonso Lingis, tyrinėjęs pačias neįtikinamiausias kultūrines sankirtas, mes negalime suprasti kito žmogaus, jei nesuprantame jo tikėjimo. Išgyvendami begalinio kitimo, atsitiktinumų ir sąlygotumų chaosą, žmonės turi turėti absoliutų bendrumo ir atskaitos matą, – tai, kas žmogui yra šventa, nelygstama, kas daro jį žmogumi.

Keista, kad skandalas išbujojo Danijoje, didžiojo filosofo Søreno Kierkegaardo tėvynėje. O juk būtent šis filosofas atkreipė dėmesį į tai, kaip pavojingai elgėsi Sokratas. Tolerantiškieji atėniečiai galėjo į savo šventyklas įsileisti svetimų dievų skulptūras, bet pasmerkė mirti savąjį išminčių, kuris drįso paliesti tai, kas jiems buvo šventa.

Žaidimas šventumo simboliais – tai ne tik blogas skonis, tai visiškas nesuvokimas to, kas žmogų daro žmogumi. Tikėjimo dalykai nėra intelekto veiklos padarinys, atvirkščiai, tikėjimas įprasmina intelekto veiklą. Be jo aštrus intelektas tampa nelaime, kaip aštrus peilis, kuriuo galima pjauti viską. Ta prasme tikėjimas yra šventoji beprotybė – aukštesnė už instrumentinį ir vartotojišką protą. Todėl keista, kai įveldami į savo reklaminius ar politinius žaidimus tai, kas kitam žmogui yra šventa, žurnalistai bijo būti apkaltinti blogu skoniu, bet nebijo nepaisyti žmogaus orumo pagrindų.

Vakarų pasaulio nihilizmas yra daugiau negu vien religijos problema. Vakariečiai taip užsižaidė savo laisvėmis, taip mėgaujasi viskuo, kas ilgą laiką buvo neleistina, o dabar tampa paklausia preke, kad už pinigus pasiruošę daryti šou net iš savo gyvenimo ir mirties, fizinės ir dvasinės. Ar reikia stebėtis, kad jie vis mažiau gimdo vaikų, vis labiau skundžiasi dėl susvetimėjimo, žudosi ir vis labiau tampa po pasaulį pasklidusiais, nusivylusiais, depresyviais, niekuo nesusaistytais, vienas kitam neįsipareigojusiais individais. Šis entropinio išsibarstymo procesas primena įspėjimus apie mūsų civilizacijos saulėlydį. Musulmoniškosios tradicijos atstovai nesiruošia išsibarstyti ir neima pavyzdžio iš Vakarų. Turgus jiems ir lieka tiktai turgumi, kuriam nėra vietos šventoriuje.

Mahometo ar, įsivaizduokime, Kristaus karikatūros, kaip, beje, ir rūpintojėlis alaus reklamoje, yra daugiau negu blogas skonis. Tai net ne išsilavinimo, tai – kultūringumo pagrindų stoka. O pasipiktinimas, kylantis dėl to, nebūtinai iš tikinčiųjų ar tamsuolių, yra pagrįstas. Iš tikrųjų laisvas yra tik tas, kuris suvokia ir savo laisvės ribas.