Žavūs nevykėliai

Leonard Cohen. Žavūs nevykėliai. Vilnius, "Baltos lankos", 2005, 255 p.

Leonardas Cohenas kartais vadinamas "pesimizmo poetu", "prekiautoju neviltimi", "tamsos tėvu" ir "kankynių princu". Jo muzika – tai širdį veriantis ilgesys ir melancholijos užkratas, plintantis žemu balsu ir dainų žodžiais, primenančiais juodžiausias dienas ir žlugusią meilę. Liūdesys vyrauja ir Leonardo Coheno fotografijose. Plokštelių ir knygų viršeliams jis paprastai įsiamžina dėvėdamas juodą švarką, juodus marškinius ir juodą kepurę. Ir nesvarbu, ką jis veikia, kai fotografas spusteli mygtuką – groja juodu pianinu, kramsnoja bananą ar rymo šalia Zen meistro, – Cohenas yra apimtas depresijos. Leidyklos "Baltos lankos" išleistas Aistės Ptakauskaitės išverstas Leonardo Coheno romanas "Žavūs nevykėliai" nėra išimtis – skaitytojas čia gali nesitikėti laimingos pabaigos, o visų herojų laukia žiaurus galas.

Leonardas Normanas Cohenas gimė 1934 m. Monrealio (Kanada) priemiestyje viduriniosios klasės žydų šeimoje. Jo šeima vertėsi drabužių prekyba, o tėvas mirė kai Cohenui buvo 9 metai. Būdamas 13 metų, jis pirmą kartą paėmė į rankas gitarą, o po ketverių metų įkūrė vakarietiško kantri stiliaus grupę "Bucksin Boys". Cohenas studijavo anglų kalbą Makgilo universitete ir debiutavo poezijos rinkiniu "Palyginkime mitologijas" ("Let Us Compare Mythologies", 1956). Jo plunksnai priklauso penki poezijos rinkiniai ir du romanai, o šių metų gegužės mėnesį turi pasirodyti naujausia piešinių ir eilėraščių knyga "Ilgesio knyga" ("Book Of Longing"). Žinoma, kiekybiniu (keturiolika muzikinių albumų) ir šlovės aspektu, Leonardo Coheno muzikinė karjera lenkia literatūrinę.

"Žavūs nevykėliai" (1966) yra antrasis Leonardo Coheno romanas, parašytas Graikijos saloje Hidroje, kur Cohenas už literatūrinę stipendiją turėjo įsigijęs namą. Pirmasis jo romanas "Mėgstamiausias žaidimas" ("The Favourite Game", 1963) buvo iš esmės autobiografinė knyga, joje vyravo jauno menininko vaikystės prisiminimai, nuotykiai su moterimis ir bohemiškas gyvenimas Monrealyje.

"Žavius nevykėlius" sudaro trys dalys, veikia trys pagrindiniai personažai, rutuliojasi trys siužetinės linijos. Viena jų – meilės trikampio peripetijos.

"– Aš tave myliu, Edita.

– Aš tave myliu, F.

– Myliu ir tavo vyrą.

– Aš irgi.

– Niekas nevyksta pagal mano planą, bet dabar žinau, kaip viskas bus.

– Aš irgi, F.

– Ak, Edita, mano širdyje kažkas bunda, kažkoks retai sutinkamas meilės šnibždesys, žinau, kad niekada nesugebėsiu jos išgyventi. Meldžiuosi, jog tavo vyrui tai pavyktų.

– Jam pavyks, F."

Editos vyras yra pagrindinis knygos istorijų pasakotojas. Jis ne tik Editos sutuoktinis ir F. meilužis, jis taip pat – tiltas, jungiantis skaitytoją su ketvirtąja veikėja Katerina Tekakvita, mitine XVII amžiaus mohaukų šventąja. Pasakotojas tyrinėja A-gentį ir kenčia nuo vidurių užkietėjimo. Edita yra jo žmona, A-genties palikuonė; F. – jų "senas pašėlęs draugas", pasakotojo mokytojas, Kvebeko separatistas ir parlamento narys. Ši trijulė gyvena kaip ir pritinka 7-ojo dešimtmečio bytnikų literatūros herojams: vartoja kvaišalus ir praktikuoja iškrypusį seksą, yra dekadentiški, kairuoliškų pažiūrų ir nelaimingi. Savo haliucinuojančiu pasaulėvaizdžiu jie ypač artimi Williamo Burroughso herojams, tačiau dėl kanadietiškos kilmės skiriasi nuo amerikietiškų literatūrinių brolių.

Knygos personažus riša bendra aistra. Kadangi lietuvių literatūra neturi erotinių pasažų tradicijos arba jie yra gana skurdūs, trijulės aistringumas gali šokiruoti. Nepaisant Kanados laikraščio "Globe and Mail", kuris knygą purkštaudamas išvadino "verbaline masturbacija", ir Coheno prigimtinio dramatizmo, erotinės scenos turi šmaikštaus žavesio.

"Visas šturmas tęsėsi maždaug dvidešimt penkias minutes. Prieš išmušant dešimtajai akto minutei, ji maldavo prietaiso pasidarbuoti jos pažastyse, nurodinėjo jam, kuris spenelis alkanesnis, sukiojo savo torsą, siūlydama vibratoriui iki tol neatrastus rausvus savo tarpkojo lopinėlius, paskui nurodinėti pradėjo "Daniškasis vibratorius". Tada Edita be jokio pasipriešinimo virto syvais, mėsa, išmatomis ir raumenimis nuklotu švedišku stalu, kurio vienintelis tikslas buvo pasotinti vibratoriaus alkį."

Antroji knygos siužetinė linija siekia padaryti Kateriną Tekakvitą šventąja. Jos gyvenimo istorija to verta: iš pradžių ji keletą kartų atsisako maisto, vėliau "įsisiūna į savo antklodę ir gultą tūkstančius spyglių", galiausiai ji "bent dalį dienos išklūpo ant kelių arba, vos išlaikydama pusiausvyrą, išsėdi ant netašyto suolelio". Antroji knygos dalis baigiasi Katerinos Tekakvitos mirtimi, po kurios pasipila stebuklinga žmonių ir gyvulių išgijimų lavina. Praėjus keliems šimtmečiams po mirties, ji vėl išnyra kaip "plastmasinė mažo kūnelio reprodukcija ant kiekvieno Monrealio taksi sparno".

Dar viena siužeto linija nagrinėja Kvebeko provincijos realijas. Ji yra tiesiogiai susijusi su Kanados istorijos 7-uoju dešimtmečiu: šis Kanados istorijos etapas buvo lūžinis, vyko tylioji Kvebeko revoliucija ir referendumas dėl Kvebeko atskyrimo nuo Kanados. Provincijos "reikalams" romane atstovauja F., kuris leidžia laiką "rašydamas prieš anglosaksų imperializmą nukreiptus pamfletus ir tvirtindamas prie bombų laikrodinius mechanizmus". Vienas toks laikrodinis mechanizmas, aišku, nuneša F. nykštį. Pats autoriaus netiki Kvebeko išsilaisvinimo perspektyva ir tai pademonstruoja iš dalies žiauria F. gyvenimo atomazga ("F. mirė minkštai išklotoje vienutėje, jo smegenims supuvus nuo per daug šlykštaus sekso"), iš dalies greita Monrealio pavasario pabaiga ("pavasaris pro mus praeina kaip jauna švedų turistė").

Anksčiau aptartos siužetinės linijos nėra ryškios, jos pinasi ir nyksta, o jų įskaitymas reikalauja įtempti regą. Knygos pabaigoje jos visai išnyksta iš akiračio, o iš romano telieka fantasmagorija, kur herojai plūduriuoja haliucinuojančių vaizdų ir vizijų jūroje. Autorius sėkmingai sunaikino tradicinio romano normą ir formą bei pasiekė savo tikslą – skaitytojas sumišo. Skaitymas tapo nebe pramoga, bet nuolatine kova su chaosu, kur vienoje vietoje sumestos komiksų antraštės, ezoterinės praktikos, tantrinis seksas, graikiški ir lotyniški tekstai. Literatūros kritikas Stephenas Scobie rašė: "Praėjus 40 metų, "Žavūs nevykėliai" išliko beprotiškiausiu kanadietišku romanu: labiausiai obsesišku, iracionaliausiu, intelektualiausiu, labiausiai eksperimentiniu ir politiniu, postmoderniausiu ir ikimoderniu, lyriškiausiu ir labiausiai keikiamu romanu Kanadoje".

Vis dėlto nei aistra, nei Kvebekas nesaisto personažų. Knygos herojus jungia nevykėliškumas. Juk pasaulio akyse jie yra visiški nevykėliai: Katerina miršta išsekusi nuo pasninko, Edita nusižudo lifto šachtoje, F. miršta kriminalinių bepročių prieglaudoje. Tačiau romane gyvenančio Dievo akyse jie tokie nėra – virš žavių nevykėlių galvų kybo šventųjų nimbai.

Šventumo obsesija nesvetima ir pačiam autoriui. Cohenas yra praleidęs penkerius metus Mount Baldy esančiame Zen centre (80 km nuo Los Andželo), taip pat jis 12 dienų pasninkavo Hidros saloje.

Pasninkas baigėsi haliucinacijomis ir aukšta temperatūra.

Šarūnas Monkevičius