Turas po skulptūrinės keramikos žemes

Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė. "Bokštas su pele"

Via Baltica, E-67. Kelionės pradžia (iš šiaurės į pietus) – Estija. Pirmoji "Vartų" galerijos salė. Pasisukę į dešinę, išvystame įvairialypį Estijos skulptūrinės keramikos landšaftą. Poindustrinės kultūros likučiai, jungiami vieni su kitais, sudaro keistus, nefunkcionalius aparatus.

Lauri Kilusko "Piano robot" (2005) akompanuoja Urmo Puhkano trimitui-mechanizmui ("Aš noriu sugrįžti į Prahą", 2005), o nenutrūkstamą ritmą "kala" to paties autoriaus "Garsas Nr. 19". Nostalgiška kakofonija – autentiškos įvairių aparatų detalės atgyja naujam gyvenimui, tačiau praranda tikrąją funkciją, užsiima amžinu beprasmiu Sizifo darbu. Tačiau keramikai nepasineria į melancholiją, narciziškai dūsaudami dėl praėjusių laikų, neverčia ilgėtis to, kas dar yra čia ir dabar. Jie lyg fluxus menininkai vaikiškai džiaugsmingai lipdo surastus objektus, laukdami nedidelių stebuklų, kuriuos gimdo naujai susidarę kontekstai ir reikšmės.

Čia pat, šalia absurdiškų mechanizmų, randame organinių formų darinius, šeimas, sukurtas Aigi Orav. Kitaip nei beprasmiškai funkcionuojančios industrijos likučiai, šie dariniai primena nepavykusius puodų žiedimo bandymus. Paradoksaliai pavadintos "Šeima" (2005), "Didžioji šeima" (2005), šios formos – lyg tuščios, nevaisingos, neužsimezgusios sėklos, neduosiančios jokios būsimos gyvybės. Panašiomis Henry Moore’o skulptūrose įsikūnijusiomis formomis varijuoja ir Kadri Pärnamets kūriniuose "Prisilietimas I, II, III" (2006). Jose akiplėšiškai balti struktūriniai elementai atlieka intervenciją į pasyvią amorfišką juodo molio masę. Tai nėra švelnus, nepastebimas prisilietimas. Jis lyg elektros srovė – bukai skverbiasi gilyn į kūną ir nepaleidžia. Kol neatsiplėši. O tuomet tavęs siekia Külli Kōiv "Lėlių teatro" rankos. Juodame ažūriškame kube pinasi daugybė unifikuotų baltų plaštakų. Ar tai jos trauko marionečių siūlus, ar pačios yra traukomos Kito, palinkusio virš šio tuščiavidurio kubo? Kärt Seppel neieško atsakymo. Ji piešia savo istorijas, savo paslaptis "Naktyje", "Vaisiuose" (abu 2005). Jos kūriniai – tai vazų, dėžių, statinių tūriai. Tai erdvės, atviros užpildymui, o išoriniai ženklai ant jų paviršių nenurodo į nieką kitą, tik į pačius save. Svarbiausia lieka viduje, tamsoje. Toks daugiabriaunis Estijos keramikos landšaftas, iš kurio judame baltosios Latvijos link.

Tolygumas. Taip šiemet pristatomas Latvijos skulptūrinės keramikos horizontas. Baltas, glotnus, grėsmingai siauras. Lyg porcelianas, iš kurio Ilona Romule sukūrė savąją "Porcelianinę visuomenę "S". Unifikuotos baltos figūros, taisyklingo grožio apraiškos, susigūžusios nuo nuolatinės išorinės grėsmės. Jos kažkuo primena herojus iš Holivudo filmo "Sala", kur baltais triko apsitempę klonai gyveno savo hermetiškame pasaulyje ir net neįtarė, kad "tikrasis" pasaulis yra tiesiog virš jų galvų. Pagal projektą jie turėjo būti nejaučiantys padarai – "tikrųjų" rezervas, atsarginės dalys. Tačiau taip neatsitiko – žmogiškumas būdingas visiems. Porcelianinė visuomenė – idealių proporcijų, tobula, tačiau be galo trapi. Todėl tokia brangi (net ir tiesiogine to žodžio prasme). Iš achromatinės Latvijos keramikos patraukę toliau į pietus, atsiduriame Lietuvos keramikos laukuose.

Urmas Puhkan. "Garsas Nr. 19"

Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė svetingai demonstruoja keramikines "Panoramas – siurrealizmus". Baltos porceliano plokštelės virsta drobėmis, kuriose menininkė kuria savo pasaulio kontūrus. Nuskaitydama įvairiausius aplinkos objektus (virtuvinį šaukštelį ar renesansiškus angelų atvaizdus), ji kombinuoja juos vienoje plokštumoje sukurdama savitą "kombinuotąją keramiką". Paradoksai čia akivaizdūs kaip "suvenyrų" turgeliai senamiestyje ir latentiniai kaip lietuviška politika. Kūrinių formatai "pasiskolinti" iš kasdienybėje sutinkamų objektų – "Durelės" (2005), "Langas su dangumi" (2005). Tačiau visi jie turi bendrą vardiklį – ribą, už kurios net pačiam subjektui nepasiekiami fantastiniai paradoksai. "Lėkštėse" sukrauti vaizdai tampa savotiškais kulinariniais eksperimentais, kuriuose derinant ir keičiant skirtingus ingredientus gimsta netikėčiausio skonio produktai. Sujungdama tradicinės keramikos medžiagas ir šiuolaikines skaitmenines technologijas, D. Laučkaitė-Jakimavičienė primena nuolatinį keramikos siekį ne tik rutuliotis paraleliai su kitomis meno šakomis, bet ir perimti jas bei transformuoti. Ne naiviai, o intelektualiai.

Skverbdamiesi gilyn į lietuviškos keramikos kraštą, prisijungiame prie Jolantos Kvašytės "Medžioklės su sakalais" arba sudarinėjame Lietuvos politikų pamėgtus "asmeninius horoskopus". Kad ir kaip ten būtų, užsiėmimai lietuviški. Menininkės keramika taip pat nenutolsta nuo šios dailės šakos krantų. Pasitelkusi molį ir glazūrą, ji kuria keistas būtybes, dar neįgavusias aiškių skiriamųjų bruožų. Tai ir paukščiai, ir žmogystos, ir kaukės. Ironiška interpretacija amorfiškų "anapusinių" jėgų, kurias nuolat desperatiškai mėginama apibrėžti žmogiškomis kategorijomis. Taip gimsta reikšmių hibridai, ženklų nuotrupos, "suklijuotos" autorės "Šokėjos horoskope Nr. 1" (2006). Jau vien skaičius prie pavadinimo nurodo, kad tokių "horoskopų" gali būti begalė. O kokiai kategorijai priklauso "šokėja"? J. Kvašytė atvirai šaiposi ir iš nesibaigiančių lenktynių su mada: "Šiais metais madingi žemės spalvų rūbai" (2006), deklaruodama skonio reliatyvumą bei kvestionuodama madų diktatorių legitimumą. Kas nusprendžia, kokios spalvos, konstrukcijos, sukirpimai madingi? Kas nusprendė, kad pasitelkus tradicinės keramikos išraiškos priemones sukurti darbai bus senamadiški? Kaip veikia mados mene?

Čia Via Baltica baigiasi. Judėti toliau reikštų palikti Baltijos šalių keramikos mikroklimatą. Tam reikia pasiruošti, apsiginkluoti kitomis kategorijomis, perprasti kitas meno tradicijas. Čia E-67 baigiasi, laikas pasitraukti iš šio kelio ir laukti kitų metų turo po skulptūrinės keramikos žemes.