Naujametinės metamorfozės

Ričardo Vaitiekūno darbas

Trečiojo tūkstantmečio pradžioje nė neketiname atsisakyti senesnio už mūsų erą papročio artėjant Naujiesiems metams pasveikinti mums brangius žmones, linkėdami jiems laimės, sveikatos ir kitų gražių dalykų. Sėdame prie kompiuterio ir sukuriame kažką nepaprasta, išradinga. Parinkę žaismingą spalvotą paveikslėlį arba sukūrę savąjį, prikabiname jį kaip priedą, dargi su muzika, ir smagiai siunčiame draugui, o kartu ir kitiems, kurių vardus malonu skaityti gauto pranešimo "cc" langelyje.

Tas darbas irgi reikalauja susikaupimo. Sveikindami artimuosius, bičiulius, peržvelgdami praėjusių metų sąrašą, prisimename ir tuos, kurių sąraše nebeliko, kartu prisimindami ir pralėkusius metus, dešimtmečius, mintimis sugrįždami į tuos nutolusius laikus, kai vidinės nuostatos neleisdavo Naujųjų metų proga nusipirkti kioske atviruką su smagiu nykštuku, šelmiškai pasirengusiu persukti Kremliaus laikrodžio rodyklę, arba Seneliu Šalčiu su sovietų simboliką atitinkančiais raudonais kailiniais.

Rinkdavomės meno leidinių reprodukcijas ir siųsdavome naujametinius linkėjimus su Meiseno porceliano lėkštėmis, senoviniais armėnų galvos apdangalais, svajingais barbizoniečių medžiais...

Jau 6-ajame dešimtmetyje spontaniškai ėmė reikštis noras sukurti kažką sava. Pirmieji prabilo mūsų dailininkai, mažosios grafikos kūrėjai. Siųsdami paštu ekslibrisą tarsi apeidavome cenzūrą.

Keitėsi ir naujametinių sveikinimų stilius, pavidalas. Atvirukus ėmė gaminti ne tik grafikai, tapytojai, bet ir su daile tiesiogiai nesusiję žmonės, kino scenaristai, fotografai, inžinieriai. Tyriausius linkėjimus užkoduodavome savo gamybos atvirukuose. Svarbu buvo išsaugoti žaismingumą, tarsi norint akimirkai praskaidrinti bičiulio nuotaiką. Čia kiekvienas pasitelkdavo savo "cecho" atributus. Vilniuje gyvenęs estų filologas Tõnu Kõivas naujametines šriftines kompozicijas kurdavo rašymo mašinėle. Populiarūs būdavo koliažai, sumontuotos nuotraukos, iš kelių peizažinių atvirukų sukomponuotas naujas. Ilgainiui tuometiniuose Menininkų rūmuose (dabar Prezidentūra) imtos rengti kasmetinės naujametinių sveikinimų parodos.

Popieriaus skiautės, efemeriški lapeliai su klijų ar tušo dėmelėmis – gal jie taip ir liktų senose dėžėse, maišuose ar stalčiuose, kol sudūlėtų ir būtų išmesti, nes gal nieko negalėtų pasakyti, atverti atėjusioms ir ateinančioms kartoms. Tačiau menotyrininkė Ieva Pleikienė, anais metais dar po kambarį ropojusi tapytojo Valentino Antanavičiaus dukrelė, sugebėjo perskaityti retėjančios kartos laišką. Tos kartos pastangas laisvai, nesuvaržytai bendrauti ji pavadino "Menine komunikacija paštu", iššifravo, sugrupavo. Nemažai pastangų pareikalavęs darbas pelnė Ievai menotyros daktarės vardą, o mums, rašiusiems, klijavusiems, eiliavusiems ypač džiugu, kad mūsų nerūpestingai išbarstytų popieriukų prasmę įvertino jaunas žmogus, kilniai ir supratingai įtraukęs tą neva atsitiktinę kūrybą į meno apyvartą, taip skirdamas jai vietos ir Lietuvos meno istorijoje.