Algio Žiūraičio laiškai ir prisiminimai

Praėję metai Lietuvos muzikologų bendruomenės gyvenime buvo svarbūs daugeliu darbų. Spalvingai įprasminta viena svarbiausių veiklos sferų: parengta ir išleista pluoštas knygų. Tai ir didžiulis dvitomis, skirtas kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus gyvenimui ir kūrybai (sudarytoja Ona Narbutienė) ir Edmundas Gedgaudas, Jūratės Vyliūtės "Carmen dienoraščiai: Irena Jasiūnaitė gyvenime ir scenoje", dvi Rūtos Gaidamavičiūtės knygos – straipsnių rinkinys "Nauji lietuvių muzikos keliai" ir pokalbiai su kompozitoriais "Kūrybinių stilių pėdsakais" – bei Audronės Žiūraitytės sudaryta knyga "Algis Žiūraitis. Laiškai, prisiminimai". Visai jau pakeliui į knygynus ir dar keletas leidinių, bet šie taps jau 2006 metų muzikologų veiklos rezultatais.

Didžiumą šių knygų sieja vienas bendras vardiklis – jose publikuotas ir plačiai išskleistas epistolinis kūrėjų palikimas, apimantis ne vien teminius pasisakymus, bet ir laiškus, dienoraščius, prisiminimus. Smalsesniam, nors gal dalykiniais nagrinėjimais mažiau suinteresuotam skaitytojui, tai turbūt patraukliausi leidinių skirsniai, atveriantys intymesnių svarstymų, išgyvenimų sferas, atskleidžiantys kitąsyk gal ir ne tokias poetiškas kūrybos žmonių profesinės veiklos ar žmogiškų poelgių motyvacijas.

Norėtųsi šįkart konkrečiau pristatyti muzikologės A. Žiūraitytės parengtą knygą "Algis Žiūraitis. Laiškai, prisiminimai" (Vilnius, Lietuvos muzikų sąjunga, 2005, 128 p.) ir išsyk nuteikti skaitytoją maloniai ir turiningai praleisti keletą valandų įsiliejus į šio dvisluoksnio – muziką ir tekstą integruojančio – leidinio tėkmę.

Muzikologės dirigento dukters atrinkta medžiaga pateikia būdingų eskizų iš įvairių šio menininko gyvenimo etapų, kartais tiesiogiai ir nesusijusių su jo kūrybinės veiklos rezultatais, tačiau leidžiančių vaizduotėje susikurti spalvingos asmenybės portretą. Knygelė savo dydžiu primena tradicinį partitūros formatą. Ją atskleidę pirmiausia randame vertingą priedą, kompaktinę plokštelę, kurioje įrašytas gražios ir populiarios muzikos pluoštas – iškalbingas, dirigentą A. Žiūraitį puikiai reprezentuojantis repertuaras: romantinė ir XX a. kompozitorių kūryba – operų, baletų, simfoninių ciklų fragmentai.

Literatūrinis leidinio turinys pristatomas įžangoje, parašytoje 3 kalbomis (lietuvių, anglų ir rusų), ją papildo kelios dešimtys nuotraukų, atspindinčių įvairius A. Žiūraičio gyvenimo epizodus. Toliau seka pagrindinio herojaus mintys – vaikystės dienoraščių, laiškų tėvams, žmonai, dukrai, seseriai, jos sūnui pavidalu. Įsiterpia ir amžininkų prisiminimai.

Šiandien, kai iš mūsų kasdienybės pamažu slysta "tikrų" (ne elektroninių) laiškų, dienoraščių rašymo tradicija, šis leidinys tik dar labiau pagilina pojūtį ir iš jo kylančio klausimo aktualumą – kas gi galės tokiu autentišku būdu liudyti dabartinę epochą ir jos amžininkų mintis?

Praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje iš Lietuvos visam laikui išvykęs dirigentas A. Žiūraitis (1928–1998) dabartinei, savarankišką kelią pradedančiai muzikų kartai bemaž nepažįstamas. Jo, kaip atlikėjo, kūrybinės veiklos palikimo sugrįžimas į mūsų kultūrinę atmintį – gana sudėtingas dalykas. Prieš dešimtmetį buvo išleista pirmoji knyga apie A. Žiūraitį, kurioje publikuoti jo pokalbiai, kolegų mintys ("Algis Žiūraitis", Vilnius, Lietuvos kompozitorių sąjunga, 1996, 144 p.) ir kurios prisistatymas skaitytojams nuostabiai sutapo su dirigento gastrolėmis Vilniuje. Žėrintis profesionalumas, iškilminga atmosfera, dirigento artistiškumas, judesių bei meninių idėjų plastika įsismelkė į tuometinio koncerto klausytojų atmintį. A. Žiūraitis tąsyk entuziastingai dėjo autografus ant knygų, tačiau šis jo sugrįžimas po 15 metų į Lietuvą, sugrįžimas, pasėjęs tolimesnės perspektyvos viltį, deja, tapo paskutiniu susitikimu su mūsų publika – po pusantrų metų dirigento žemiškoji kelionė baigėsi.

A. Žiūraičio kūrybinės veiklos amžininkams ar ją tik fragmentiškai pažinusiems naujoji knyga leidžia įsiskverbti į šios asmenybės vidinio pasaulio orbitą, išgirsti tam tikrų jo apsisprendimų argumentus, apskritai suprasti pasirinkimo svarbą menininko gyvenime. Knygos puslapiuose akivaizdžiai matyti, kad už išoriškai įspūdingos karjeros pakopų – LTSR operos ir baleto teatro koncertmeisteris, dirigentas, Sąjunginio radijo ir televizijos Didžiojo simfoninio orkestro dirigentas, Tarptautinio dirigentų konkurso Romoje, Šv. Cecilijos muzikos akademijoje, laureatas, Maskvos didžiojo teatro dirigentas – slypėjo jautrus ir principingas žmogus, išsaugojęs patvarias moralines nuostatas, pastabaus žmogaus nuovoką, subtilių šeimyninių santykių reikmę, blaivų ir savikritišką požiūrį. Jis, kaip ir dažnas sovietmečiu savo veiklos apogėjų pasiekęs menininkas, sunkiai išgyveno dvejopos tiesos tikrovę, kuri slėgė, tačiau nepalaužė aistros savai profesijai. "Nieko viršžmogiško aš neatradau, tiktai supratau, kad myliu savo išrinktą ir vienintelę, supratau, kad jai būsiu ištikimas iki galo... Norit žinoti jos vardą? Štai jis – Simfonija", – rašė A. Žiūraitis tėvams 1958 m., tik baigęs Maskvos konservatoriją. Artimiems šeimos nariams dirigentas detaliai atpasakodavo savo gyvenimo istoriją, nestokojusią stačiai euforiškų meninių susitikimų (su pianistu S. Richteriu, dirigentu K. Sanderlingu ir kt.), reikšmingų įspūdžių, sudėtingų asmeninių išgyvenimų ar žavių kasdienybės detalių. Tie laiškai tapdavo, regis, ir A. Žiūraičio moraliniu ramsčiu, neišvengiamai reikalingu menininkui, suvokusiam tam tikrą savosios padėties dramą: "Aš, žinoma, Lietuvoje jau lyg ir ne savas, bet čia, Rusijoje, tarsi svetimas. (...) Manau, kad įstengčiau nuveikti žymiai daugiau, nei leidžia aplinkybės, sąlygos. Ne kartą natūraliai iškilo ir toks klausimas: gal turėčiau galimybių pasireikšti Lietuvoje? Greičiausiai taip, tačiau tai būtų vienas kitas spektaklis, koncertas – ir viskas. O aš kalbu apie intensyvų kūrybinį gyvenimą."

Perskaičius šią knygą, paklausius A. Žiūraičio diriguojamos muzikos ir įsiklausius į aukštą amžininkų vertinimų toną, vis dėlto nepalieka mintis, kad nepaisant pripažinimo, gebėjimo puikiai integruotis į kitą terpę šis dirigentas Maskvoje išgyveno išeivio dalią su visais jos padariniais. Jo kūrybinis palikimas – tai svarbus mūsų kultūros puslapis, kurį vertą branginti, labai atidžiai ir nuosekliai skaityti.