Atrasti realybę, atrasti save

Walterio Salleso "Motociklininko dienoraščiai" ("Diarios de motocicleta", JAV, Vokietija, D. Britanija, Argentina, 2004) sugrąžina į 1952-uosius, kai du niekam nežinomi Argentinos jaunuoliai Ernestas Guevara ir Albertas Granada išsirengė į žygį motociklu per visą Lotynų Amerikos žemyną. Vienas tų jaunuolių po kelerių metų tapo revoliucijos šaukliu, dar vėliau – vienu Fidelio Castro revoliucijos comandante Che, steigusiu Kuboje pirmuosius koncentracijos lagerius, o 1967 m., po to, kai pasišovė perkelti Kubos revoliuciją į visą Lotynų Amerikos žemyną, nužudytu mažame Bolivijos kaimelyje. Dabar Che jau tapo popkultūros ikona, jo atvaizdą galime matyti visur – ant marškinėlių, įtartinų leidinukų ir net ant paskutiniojo "Kino pavasario" plakatų. Berlyno "Auksiniu lokiu" apdovanota "Centrine stotimi" išgarsėjęs ir šią vasarą Holivude "Tamsaus vandens" perdirbiniu debiutavęs Walteris Sallesas yra Lotynų Amerikos kairysis intelektualas, jis neslepia savo simpatijų ir antipatijų. Tačiau "Motociklininko dienoraščiai" nėra paprastas propagandinis filmas, nes režisierius atsisako bet kokio savo herojaus mitologizavimo ir palieka nuošalyje visa tai, kuo vėliau tapo jaunutis medicinos studentas Ernestas iš pasiturinčios Buenos Airių buržua šeimos. Filmo pagrindu pasirinkęs abiejų kelionės dalyvių knygas – Guevaros "Kelio užrašus" ("Notas de viaje") ir Granados "Su Che po Lotynų Ameriką" ("Con Che por America Latina"), padedamas scenarijaus autoriaus José Riveros, jis sukūrė šviesaus optimizmo kupiną odę brendimui ir pasaulio atradimui.

"Motociklininko dienoraščiai" pirmiausia yra kelio filmas. Šis žanras reikalauja, kad herojai iš taško A į tašką B atvyktų pasikeitę, patyrę kažką svarbaus. Ernestui ir Albertui aštuonis mėnesius užtrukusi kelionė tampa savotiška iniciacija į brandų gyvenimą. Jie ne tik kerta skirtingų šalių – Argentinos, Čilės, Peru, Venesuelos – sienas, bet ir ieško savęs, to, kas gyvenime jiems yra ir bus svarbiausia. Tačiau režisierius leidžia savo herojams (ir kartu žiūrovams) atlikti tą kelionę į save visiškai pasitikėdamas vaizdais, o ne žodžiais. Iš pradžių filmas audžiamas iš mikroistorijų, kiekviena jų ne tik dramaturgiškai visiškai išbaigta, bet ir padeda kurti kelionės įspūdžių mozaiką. Tai ir susitikimas su Ernesto mylimąja, ir bėgimas nuo pavydaus mechaniko, ir komiškos situacijos, į kurias herojai patenka dėl išklerusio 1939 m. modelio "Norton" motociklo, ir keliaujant sutikti žmonės – ligoniai, vargšai ar tiesiog jaunos merginos. Iš pirmo žvilgsnio tos visos istorijos neatrodo reikšmingos, tačiau netrukus išryškėja jų paslėpta prasmė, kurią atskleidžia net ne už kadro skambantys autentiški Ernesto dienoraščio ar laiškų tekstai, bet jaunojo herojaus žvilgsnis. Iš "Blogo auklėjimo" ir kitų madingų filmų jau gerai pažįstamas Gaelis Garcia Bernalis vien žvilgsniu sugeba atskleisti savo herojaus godumą, atvirumą gyvenimui, nenorą liautis stebėtis pasaulio grožiu ir jo blogiu. Tame žvilgsnyje (nepaisant siaubingos "Coca-cola Vingis" filmo DVD kopijos rodymo kokybės) tarsi visas Ernesto charakteris – jo nenoras meluoti, apsimetinėti, jo užuojauta ir sugebėjimas dalytis svetimu skausmu. Filmui įpusėjus, po tikrai jaudinančio atsisveikinimo su sukriošusiu motociklu, kai abu keliautojai tęsia žygį pėsčiomis, pradeda stiprėti ir socialiniai motyvai. Ernestas ir Alfredas akis į akį susitinka su skurdu, išnaudojimu, neteisybe. Ta akistata dar labiau skatina Ernesto brandą, tačiau kartu formuluoja ir klausimą, į kurį kiekvienas turi pats rasti atsakymą, nors klausimas gana paprastas: "Kodėl jautriai į svetimą skausmą ir nelaimes reagavęs jaunuolis netrukus pats pasirinks prievartos kelią ir taps revoliucionieriumi?" Filmo kūrėjams atsakymas, regis, aiškus. Tai sufleruoja antroji filmo dalis, kur susitikimus su pažemintaisiais ir nuskriaustaisiais lydi užkadrinis komentaras, liudijantis socialinę ir politinę jaunojo Ernesto brandą. Tačiau ne mažiau svarbus man pasirodė ir kitas Ernesto teiginys, nuskambėjęs jo toste apie suvienytą Lotynų Ameriką, kurioje nebus padalijimų į tautas ir valstybes, nes "visi esame metisai". Tai dar vienas iš, matyt, iškart ir nesuvoktų kelionės tikslų – atrasti savo šaknis ir, perfrazuojant herojaus žodžius, pajusti nostalgiją tam, ko nepažįsti.

Vis dėlto ypatingą filmo įtaigą lemia ne tai, o herojus nuolat supantys vaizdai ir pasakojimo tėkmė. Svarbiausias filme yra dviejų herojų susitikimas su realybe. Iš pakankamai civilizuotų Buenos Airių jie abu patenka į visai kitokį pasaulį – nuolat aplink herojus besikeičiantys peizažai (kalnai, džiunglės, dykuma, Maču Pikču aukštybės, tropikų karštis ir sniego pūgos) priverčia juos suvokti pasaulio, kuriame jie gyvena, kur blogis neatsiejamas nuo grožio, o skausmas – nuo meilės ir pasitikėjimo, realumą. Nepaprastai įvairios tikrovės atradimas ir tampa tuo svarbiausiuoju impulsu suvokiant save. Neatsitiktinai ne tik kelionės, bet ir filmo kulminacija tampa tris savaites užtrukęs herojų buvimas raupsuotųjų klinikoje kažkur džiunglių gelmėje. Čia viskas – ir žmogus, ir jo skausmas, ir net religija – hipertrofuotai realūs. Žinoma, San Pablo raupsuotųjų kolonijos scenerija sufleruoja ir kitą – mitologinį pasakojimo lygmenį: sveikuosius ir ligonius skiria upė, kurią savo gimtadienio naktį pasiryžta perplaukti Ernestas. Nuo vaikystės silpnų plaučių, kamuojamas astmos priepuolių Ernestas ją perplaukęs įrodo ne tik savo dvasinę stiprybę, bet ir ryžtą gyventi savaip, pagal savo paties scenarijų, kai reikia sujungti iš pirmo žvilgsnio nesujungiamus pasaulius. Tačiau tam ir reikėjo tos ilgos kelionės, kuri filme turi ne tik transgresijos, bet ir labai konkretų lygmenį – kadro paraštėse nuolat fiksuojamus miestus, datas, kilometrus. Manau, toks konkretumo ir sąlygiškumo derinys ir padėjo filmui išvengti pseudoreikšmingumo ir pseudopoetiškumo, sukurti dienoraščio intymumą, išsaugoti keistai kadre nuolat tvyrantį personažų ir kūrėjų artumą. Beveik dokumentine maniera operatoriaus Erico Gautier nufilmuoti, meistriškais stambiais planais ir apšvietimu nuolat stebinantys "Motociklininko dienoraščiai" paradoksaliai tiksliai perteikia herojų vidinę kelionę į save, į savo pašaukimą, kai jau nebegali būti toks, koks buvai anksčiau.