Pasaulyje

Asmeninė nuomonė po švenčių

Aną savaitę

Naujasis popiežius, buvęs Hitlerjugendo narys, draudžiantis abortus, per Kalėdas nepasivargino pasveikinti lietuviškai kalbančių katalikų jų gimtąja kalba, kaip iki šiol darydavo popiežius Jonas Paulius II. Gal jis mano, kad tokios kalbos apskritai nėra? O jeigu yra, tai gal neturėtų būti? Nes kam ji reikalinga, žvelgiant pasauliniu mastu?

Vilniuje gyvena išsilavinęs jaunas rusas, kuris mano, kad baltų kalbų grupės nėra. Ar tokia mintis labai toli nuo manymo, kad lietuvių tautos irgi nėra?

Vilniuje gyvena ir kitas rusas, taksistas, ne tik gražiai išmokęs lietuvių kalbą, bet ir nuoširdžiai besipiktinantis užsienietiškais užrašais gatvėse, tokiais kaip "Gym" vietoj "sporto salė", "Crowne Plaza" vietoj "Draugystė" ir taip toliau. "Jeigu čia Lietuva, tai turi būti lietuviškai, – pažangiai mąsto taksistas, bet paskui priduria: – Pas Lukašenką, pavyzdžiui, tokių nesąmonių nėra. Ten – tvarka."

Užtat knygynas Pilies gatvėje mane nuteikė labai optimistiškai – tyliai atlikdamas tą darbą (įdomu, tyčia ar netyčia? Bet iš tiesų tai juk nesvarbu), apie kurį kalbėjau praėjusiame numeryje. Tas knygynas yra tolerancijos oazė. Ir ta tolerancija, noriu tikėtis, yra transliuojama į piliečių sąmonę. Čia (knygyne, bet gal paskui ir sąmonėje?) viena šalia kitos gražiai sudėtos tokios knygos (nesvarbu, kad nukainotų skyriuje): "100 įtakingiausių homoseksualistų ir lesbiečių pasaulio istorijoje" ir "Krikščionybės kelias į Lietuvą". O šalia dar jaukiai prisiglaudusi superpropagandinė Saparmurato Turkmenbaši "Ruhnama". O pačiame savipagalbos lentynos viršuje, virš tokios lektūros kaip "Visame pasaulyje pripažinti gyvenimo dėsniai", "Jūsų sąmonės galia", "Jūsų neribota galia būti turtingiems", "Knyga kiekvienai moteriai", "Skaidrus meilės šaltinis", "Meilės pasiuntinys" bei "Meilės verti" puikuojasi Valeri Solanas "Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas". Geriau nesugalvosi! Žodžiu, vilties dar yra (nors Augustė ir nelaimėjo "Dangaus").

Paulina Pukytė