Kinas

Išdavystės narkotikas

Johno Le Carré romanų ekranizacijos

iliustracija
"Ištikimasis sodininkas"

Šiandien ekranuose pasirodo naujas "Dievų miesto" kūrėjo brazilų režisieriaus Fernando Meirelleso filmas "Ištikimasis sodininkas" ("The Constant Gardener", JAV, 2005), sukurtas pagal britų šnipų romano meistro Johno Le Carré to paties pavadinimo romaną. Šįkart tai romanas ne apie šnipus, o apie pasiaukojamą meilę ir nusikalstamą farmacijos koncernų veiklą Afrikoje, kur prisidengus labdara bandomi įvairūs vaistai. Pasakojimo herojai – neaiškiomis aplinkybėmis nužudyta britų aristokratė Tesa (ji turėjo realų prototipą – labdaros veikėją Yvette Pierpaoli, kuriai rašytojas ir dedikavo knygą) ir jos vyras Džastinas, siekiantis demaskuoti žmonos žudikus. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Rachel Weisz ir Ralphas Fiennesas. Pateikiame skaitytojų dėmesiui lenkų "Kino" žurnale išspausdinto Tomaszo Jopkiewicziaus straipsnio apie pas mus vis dar menkai žinomo Johno Le Carré (g. 1931) ekranizacijas fragmentus.

Grahamas Greenas yra sakęs: "Rašytojo širdyje turi būti truputis ledo". Šia prasme rašytojo profesija primena šnipo profesiją. Johnas Le Carré apie save ir rašymą sakė taip: "Reikia užmegzti daug santykių su žmonėmis, bet niekad nesiangažuoti iki galo, likti šaltam ir uoliai stebėti". Tad rašymas būtų tarsi ir morališkai įtartinas užsiėmimas. Kaip šnipinėjimas. Ir taip pat sukeliantis priklausomybę. Dar kita proga rašytojas prisipažino: "Atvirai sakant, man labai patinka rašyti. Tik tada jaučiuosi tikrai laimingas." Tačiau neapsigaukime: rašymas, kaip kadaise ir šnipinėjimas (Davidas Moore’as Cornwellas, žinomas kaip Johnas Le Carré, 6-ajame dešimtmetyje buvo MI-5, o paskui ir MI-6 funkcionierius), buvo ir lieka jo misija. Sunki, etiškai abejotina, bet misija, kurią reikia vykdyti, kad ir kiek tai kainuotų. Atrodytų, kad jo kūrybos išvada yra pesimistiška ir paprasta: veikla tokioje institucijoje kaip žvalgyba neturi gilesnės prasmės, nes veda tiesiai į moralinę tuštumą ir absurdą, iš kurio nebėra kelio atgal. Geri ketinimai tampa savo priešybe, šnipinėjimas atskleidžia siaubingą, nors gal ir iškreiptą tiesą apie pasaulį – manipuliacijų ir išdavysčių pragarą. Tačiau Le Carré kūrinių herojai veikia nepaisydami to kartaus žinojimo, ir tai nėra vien tik jų priklausomybės nuo žaidimo dėl žaidimo klausimas.

Kuo žaisti, kuo tikėti

Le Carré tam tikra prasme buvo blogesnėje situacijoje nei jo didysis mokytojas Grahamas Greenas, mat šis turėjo tikėjimą – ne ortodoksaliai, bet labai rimtai suvoktą katalikybę. Tikėjimas jam buvo sunkus, bet būtinas kelias. Ką turi Le Carré herojai? Ar tik imperinės prigimties "senamadišką patriotizmą", kuris, pasibaigus šaltajam karui, pasak rašytojo, neišvengiamai lieka praeityje? Kokiais moraliniais elgesio motyvais vadovaujasi garsiausias Le Carré personažas Džordžas Smailis – neišvaizdaus tarnautojo išorės žvalgybos funkcionierius, amžinai susirūpinusio veido žmogus, apdovanotas ypač aštriu protu? Ar jo taisyklė išsaugoti bent minimumą padorumo, kuria jis stengiasi vadovautis, yra gerbiama žiauriame žvalgybų žaidime, ar ji apskritai dar gali veikti mūsų pasaulyje? Smailio požiūris turi daug bendra su stoiškuoju Conrado romanų heroizmu, akivaizdžiai girdėti ir egzistencializmo aidai. Smailis siekia atlikti savo užduotis, nuosekliai minimalizuoti moralines katastrofas, neturėdamas vilties, kad tai ką nors pakeis. Le Carré kruopščiai, britiškai smulkmeniškai aprašo žvalgybos technikas, ypač psichologinį ne tik potencialių, bet ir jau užverbuotų agentų kuravimą. Tai taip įtikinama ir tikra, kad Le Carre romanuose atsiranda tik jo kūrybai būdinga, nepakartojama įtampa tarp pragmatiško materialumo ir pavojingos fantazijos. Žvalgybininkai, primenantys nuolatinėje įtampoje gyvenančius, bet rutinoje paskendusius tarnautojus, atveria mums, skaitytojams, paralelinę tikrovę, kuri nepastebimai praranda realumą ir tampa niūria, intriguojančia fantasmagorija. Šio realybės kontūrų nutrynimo efekto rašytojas pasiekia rafinuota savo kūrinių konstrukcija, kupina elipsių ir nutylėjimų. Cirko (taip žvalgybininkai vadina savo "firmą") žargonas – tai apverstų sąvokų kalba, prisodrinta pakaruokliško humoro, sėkmingai keičianti percepciją tų, kurie ja nuolat naudojasi.

Melo abėcėlė

Šiuo požiūriu jau meistriškas buvo ir "Šnipas, kuris atėjo iš šiaurės" ("The Spy Who Came In from the Cold", 1963), čia nepaprastai detaliai, šaltai ir preciziškai parodytas smegenų plovimo procesas, net du jo variantai. Iniciatorius yra Rytų Vokietijos žvalgyba, tačiau beveik identiškus metodus naudoja ir britai. Siekdami sėkmingai kovoti su blogiu, jie griebiasi tokių pat amoralių priemonių. Le Carré prisimena: "Tas, kuris išgyveno šaltąjį karą, supranta, kad tada nebuvo paprastų atsakymų. Dominavo pilkuma, kurioje buvo sunku rasti ribą tarp gėrio ir blogio". Tačiau tokie įsitikinimai neatvedė rašytojo prie kraštutinio reliatyvizmo ir nevilties. Norint suprasti jo ketinimus, būtina įsigilinti į jau minėtą Smailį. Jis vadovaujasi nebemadingu ir smarkiai pažeistu džentelmeno kodeksu, išpažįsta fair play taisykles, stengiasi minimalizuoti neišvengiamus žiauraus susidūrimo padarinius ir ima ant savo pečių pačias niūriausias šaltojo karo žaidimų paslaptis. Kantriai, nors ir nesitikėdamas triumfo, jis valo tai, kas liko po šnipų žaidimų, kuriuose žūva be jokio gailesčio iliuzijų, o dažnai ir asmeninių slaptųjų tarnybų karininkų ambicijų vardan išnaudojami žmonės. Daugumoje Le Carré romanų ateina akimirka, kai išsilaisvina milžiniška ir iš pirmo žvilgsnio teigiama energija bei Cirko darbuotojų bendrumo jausmas. Jiems atrodo, kad jie gali teigiamai paveikti pasaulio likimą, sustabdyti blogio žygį, nors praradimai, suprantama, bus dideli. Greit paaiškėja, kad euforija kilo per anksti. Sėkmė (geriausiu atveju) yra tik dalinė, pasiglemžusi pernelyg daug aukų. Tačiau Le Carré nėra fatalistiškas nihilistas. Smailio elgesys – prasmingas ir išreiškia neefektingą didvyriškumą. Išsaugoti tiek, kiek pavyks, padorumo korumpuotame pasaulyje, bet ir iki galo neprarasti pagarbos sau. Ir neleisti triumfuoti amoralumui ir chaosui. Tačiau ar Smailio požiūrio neiškreipė daug slaptojoje tarnyboje praleistų metų? Ar ne būtent ta tarnyba privertė jį patikėti žmogiškosios prigimties blogumu ir jos pagrindu – melu bei išdavyste? Rašytojas išmintingai pripažįsta abi galimybes. Beje, tai ir yra jo kūrinių jėgos ir originalumo pagrindas. Gyvenimas gal ir yra apgavysčių kupina kančia, bet egzistuoja galimybė, kad patys apsiribojame neteisingais įsitikinimais, o tai ir neleidžia pažinti kito požiūrio. Išsigelbėjimą (bent jau laikiną) iš šių spąstų gali suteikti gilus ir nesuinteresuotas jausmas.

Pabėgti nuo melodramos

Le Carré romanai nuo seno domino kinematografininkus, tačiau ir jų laukiantys sunkumai buvo akivaizdūs. Kaip perteikti sudėtingą siužetinę prozos struktūrą, kad žiūrovas nesijaustų sutrikęs? Kaip dozuoti specifišką žvalgybos žargoną? Šias problemas iš esmės išsprendė Martinas Rittas, 1965 m. ekranizavęs "Šnipą, kuris atėjo iš šiaurės". Tai vienas geriausių jo filmų, kuriame nuobodžiaujantį agentą Limasą suvaidino Richardas Burtonas. Kontrastingi, nespalvoti Oswaldo Morriso nufilmuoti vaizdai realų pasaulį nuosekliai paverčia košmarų scena, kurioje vyksta žmogaus gyvenimą nuvertinantis žaidimas. Limaso meilė bibliotekininkei Nan Peri (Claire Bloom) tik trumpam sustabdo tos negailestingos mašinos veiklą.

Sidney Lumetas pagal Johną Le Carré sukūrė labai tradicišką filmą. Jo "Mirtino žaidimo" ("Deadly Affair", 1966) privalumas yra ir puikiai Jameso Masono suvaidintas Smailis (filme jis tapo Čarlzu Dobsu), ir besikeičiantis, neramus ritmas. Lumetas sugebėjo pasirūpinti scenerijos ir herojų reakcijų tikroviškumu. Personažas laimi, tačiau lieka vienišas ir su kaltės jausmu, nes už gyvybę jis skolingas priešininkui – senam draugui, tapusiam išdaviku ir akimirką sudvejojusiam.

Kitas Le Carré ekranizacijas sunku pavadinti sėkmingomis. Franko Piersono "Veidrodinis karas" ("The Looking Glass War", 1969) stebino naivumu, "Mažąją būgnininkę" ("Little Drummer Girl", 1984) iš dalies išgelbėjo Diane Keaton vaidmuo, bet pats filmo režisierius George’as Roy’us Hillas buvo labai nepatenkintas rezultatu. Filmui atsirūgo ir prodiuserių įsikišimas – jie reikalavo, kad būtų atsargiai pažvelgta į "karštą temą" – palestiniečių ir Izraelio konfliktą. Beje, ir romanas, kuriame buvo pateiktas abiejų pusių požiūris, sukėlė nepasitenkinimą. Rašytoją įskaudino radikalių Izraelio organizacijų kaltinimai antisemitizmu.

Kančią baigia šūvis

Prie geriausių ekranizacijų ir kritikai, ir pats Le Carré priskiria BBC serialus "Skardininkas, siuvėjas, kareivis, šnipas" ("Tinkler, Tailor, Soldier, Spy", rež. Frances Allock, John Irvin, 1979), "Smailio žmonės" ("Smiley’s People", rež. Simon Langton), kuriame Smailį suvaidino Aleckas Guinnesas, ir "Tobulas šnipas" ("A Perfect Spy", rež. Peter Smith, 1987). Jie pasižymi šaltu dalykiškumu, detalios ataskaitos tonu. "Tobulame šnipe" papasakota dvigubo šnipo istorija, be abejo, yra viena skaudžiausių ir meniškai iškiliausių rašytojo kūryboje. Dėmesio centre atsiduria išdavystė. Magnusas Pimas (Peter Egan) į ją įžengia jau vaikystėje ir grimzta vis gilyn, prarasdamas savo tapatybę. Nuolatinis melas įstumia jį į sovietų žvalgybos glėbį, kelio atgal nebelieka. Iš psichologinių personažo veiksmų paaiškinimų stipriausias yra beveik narkotiškas gundymas išdavyste. Tai patiria beveik visi kiti žaidimo dalyviai, tačiau tik Pimas nusižudys. Jo savižudybė nėra pabėgimas, tik iš nevilties gimęs savojo autentiškumo patvirtinimas, vienintelis per daugelį metų savarankiškas sprendimas.

Apgaulinga laiminga pabaiga

Fredo Schepisi "Rusijos skyrius" ("The Russia House", 1990) ir Johno Boormano "Siuvėjas iš Panamos" ("The Tailor Of Panama", 2001) liudija, kad protingi, išsilavinę režisieriai, puikiai suvokiantys rašytojo vizijos originalumą, bandė pasiekti kompromisą su Holivudo sistema, apsimesdami, kad baigia savo filmus laiminga pabaiga. Abiejuose filmuose triumfuoja jausmas. "Panamos siuvėjo" Hario Pendelo (Geoffrey Rush) žodžiai, kad "viskas pasaulyje gali būti tiesa, jei prasimanai gana intensyviai ir myli žmogų, dėl kurio fantazuoji", galėtų būti ir vieno, ir kito filmo moto. Finalas sufleruoja, kad įmanoma pabėgti iš melo pasaulio, reikia tik giliai jausti. Iš tikrųjų tai gana iliuziška ir akivaizdžiai ironiškai pateikiama išeitis. Filme "Rusijos skyrius" Barlio (Sean Connery) ir Katios (Michelle Pfeiffer) susitikimo scena gali būti suvokta ir kaip tik jau visiems laikams likusio vienišo vyriškio svajonė. Boormano filme ironija dvelkia sustabdytas pabaigos kadras, kuriame matyti švytintis Hario veidas ir jo šeima fone. Kas nori, tegu tiki, kad paskui jie gyveno ilgai ir laimingai. Bet ar tai įmanoma, turint tokį sunkų melo bagažą?

Pastaraisiais metais publicistine aistra pasižymintis ir Busho bei Blaire’o administracijas nuolat atakuojantis rašytojas sako: "Tas, kuris kaip aš pergyveno šaltąjį karą ir jame dalyvavo, mato, kaip viskas, kas jau įvyko anksčiau, prasideda iš naujo". Ar tas jo deklaruojamas pyktis ir radikalizmas susilpnino rašytojo talentą? Ne visai. "Ištikimasis sodininkas" yra vienas tobuliausių rašytojo kūrinių. Jis rodo korupcijos ir pelno siekimo persmelktą didžiojo verslo (šįkart – farmacijos) pasaulį, formuluoja aštrius kaltinimus, bet nekviečia į antiglobalistinį kryžiaus žygį.

Rodydamas melo ir kasdienės išdavystės kupiną pasaulį, Le Carré niekad iki galo nenubraukia vilties, tačiau kartais priartėja prie pavojingos agitavimo ir atviro moralizavimo ribos. Laimei, jis retai ją peržengia. Neįtikėtina, tačiau net labiausiai atstumiantys jo kūrinių personažai suvokia savo poelgių moralinius aspektus. Kad ir Sendis Vudrou iš "Ištikimojo sodininko" – silpnas žmogus, cinikas ir išdavikas, jis atveria kitą savo veidą, kai prisimena moterį, kurią mylėjo.

Kol žmonės, kad ir labai miglotai, suvokia gėrį ir blogį, egzistuoja galimybė, kad Smailio darbų tęsėjai bandys "sutvarkyti balaganą". Išdavystės narkotikas negali nugalėti. Nepaisydamas visos savo karčios patirties, Le Carré nori tuo tikėti. Kai kas tai vadina naivumu. Gal jie ir teisūs, bet šis naivumas yra vertas pasigerėjimo.

Pagal "Kino" parengė Kora Ročkienė