Metafizikos triumfas

"Dvaselė", rež. Jerzy Grzegorzewski

Praėjusių metų gruodį lenkų žurnalas "Ozon" pasiūlė teatro kritikams ir istorikams išrinkti geriausią pokomunistinės eros – pastarųjų šešiolikos metų – spektaklį. Po apklausos žurnalo redaktoriai prisipažino žinoję, kad kultūros cezūra nežengia koja kojon su politine, tačiau jie manė, kad po 1989 m. įvykusios permainos paveikė scenos hierarchiją. Tad apklausos rezultatai pasirodė netikėti: jauni, energingai pastaraisiais metais teatrą šturmuojantys režisieriai netapo nugalėtojais. Jų mokytojai vis dar pirmauja. Vienintelė išimtis – Krzysztofas Warlikowskis, kuris gana greit prisijungė prie geriausiųjų – Krystiano Lupos, Jerzy Grzegorzewskio ir Jerzy Jarockio. Jaunieji režisieriai vis dar neužsidirbo svarbiausiųjų vardo. Kita vertus, atmintyje išlieka ne grupės ir ne mados, o autoriniai kūriniai, išsaugoję kūrėjo asmenybės prisilietimą. Beveik pusė atsakiusiųjų į "Ozon" anketą nurodė bent vieną Krystiano Lupos spektaklį kaip svarbiausią pastarųjų šešiolikos metų teatro įvykį. Labiausiai įstrigo "Kalkverkas", jį užpernai matė ir Lietuvos žiūrovai. Ši neįtikėtina Thomaso Bernhardo romano adaptacija buvo pirmoji iš Lupos spektaklių, sukurtų pagal garsiojo austro kūrinius (paskui buvo "Imanuelis Kantas", "Šeima", "Ištrynimas"). Pasakojimas apie genialaus bepročio norą sukurti tobulą kūrinį buvo supriešintas su kančia, kurią jis suteikia neįgaliai žmonai. Puikiai Małgorzatos Hajewskos-Krzysztofik ir Andrzejaus Hudziako suvaidintas "Kalkverkas" iškart po premjeros buvo paskelbtas didžiuoju metafiziniu traktatu, o laikas tik patvirtino šią nuomonę. Pasak vyriausiojo "Dialogo" redaktoriaus Jaceko Sieradzkio, tai buvo "mistiškas ir gražus žemiškojo skausmo ir dangiškosios ekstazės spektaklis, kuriame pasakojimas apie genialumo ir beprotybės pakraščius atvėrė netikėtus, paslaptingus, amžinuosius lygmenis". Kritikė Hanna Bałtyn pabrėžia, kad "tokio lygio spektaklių, prisiliečiančių prie žmogaus sielos, pasitaiko retai, kartą per daugelį metų", o vyriausiasis žurnalo "Notatnik Teatralny" redaktorius Krzysztofas Mieszkowskis priduria, kad "Lupa yra vienas paskutiniųjų kūrėjų, primenančių apie metafiziką teatre".

Kūrėjo, jo kovos su kūriniu ir tradicija tema buvo akivaizdi Jerzy Grzegorzewskio spektakliuose. Praėjusių metų balandį miręs režisierius gavo tiek pat balsų, kiek ir Krystianas Lupa, nors mažiau jo spektaklių atsidūrė pirmoje vietoje. Iki 2003 m. buvęs Nacionalinio teatro (Teatr Narodowy) direktoriumi, Grzegorzewskis čia statė Stanislawo Wyspianskio ("Lapkričio naktis", "Teisėjai", "Vestuvės"), Witoldo Gombrowicziaus ("Vestuvės", "Operetė"), Tadeuszo Różewicziaus ("Dvaselė"), Williamo Shakespeare’o ("Vasarvidžio nakties sapnas") kūrinius. Jis meistriškai sugebėdavo išversti į teatro kalbą tariamai neteatrinius kūrinius – Jameso Joyce’o "Uliso" epizodą ar W. H. Audeno poemą ("Jūra ir veidrodis"). Vyriausiasis žurnalo "Teatr" redaktorius Januszas Majcherekas mano, kad "išskyrus Leoną Schillerį ir Tadeuszą Kantorą, niekas lenkų teatro istorijoje taip nuostabiai nesugebėjo suderinti teatro tradicijų ir avangardo estetikos". Kaip ir Kantoras, Grzegorzewskis savo spektakliuose nuolat grįždavo prie individualios ir visuotinės atminties, šaknų ir tapatybės motyvų.

Šalia Lupos ir Gregorzewskio negalėjo nebūti ir Jerzy Jarockio. 1991 m. jo pastatytos Gombrowicziaus "Vestuvės" visiems laikams tapo kanono dalimi. Režisierius ir anksčiau kelis kartus susigrūmė su šiuo tekstu, kol pagaliau sukūrė tobulą spektaklį. Teatrologas Leszekas Kolankiewiczius pavadino "Vestuves" ir didį Jerzy Radziwiłowicziaus vaidmenį "skaidriausių, o kartu giliai autoriniu lenkų dramos šedevro įgyvendinimu, prisiliečiančiu prie teatro ribų".

Ribas peržengia ir Krzysztofas Warlikowskis. Skandalo atmosfera lydėjo jo Sarah Kane "Apvalytųjų" premjerą. Psichopatiško gydytojo, besityčiojančio iš pacientų, istorija padalijo žiūrovus. Warlikowskio herojai – vieniši, tačiau ir žiaurūs žmonės, kuriuos kankina klausimai apie tapatybę. Kritikas Lukaszas Drewniakas tvirtina: "Apvalytieji" nėra ir negali būti teatro atsivėrimas visiems. Jie atveria savo pragarą tik drąsiausiems. Tai radikaliausias lenkų teatro laimėjimas per pastaruosius 15 metų".

Parengė Kora Ročkienė