Lietuvių Londone daug, Pukytė viena

Paulina Pukytė. Jų papročiai. Vilnius, "Tyto alba", 2005, 76[4] p.

Kartą gyvenime esu parašiusi laišką, prasidedantį žodžiais: "Laba diena, esu Jūsų kūrybos gerbėja". O buvau jau ne tik nebe šešiolikos, bet "trisdešimt šešių", kaip Anzelmutė iš Algio Skačkausko kūrybos (o ne grupės "Biplan", kaip nuolat yra dezinformuojama). Beje, knygoje "Jų papročiai" 33-ejų turkė iš Vokietijos drąsina 37-erių lietuvę Puliną Pukytę nesigėdyti savo amžiaus, net jei esi beveik keturiasdešimties (p. 48). Taigi prieš porą metų parašiau elektroninį laišką Paulinai Pukytei ir paklausiau, kaip omni.lt archyve rasti visus jos tekstus, mat svetainės siūloma paieška pagal "paulina pukytė" baigdavosi be rezultatų. Pukytė išsiaiškino su omni.lt redakcija ir patarė ieškoti pagal kilmininką – "paulinos pukytės". Tuo bendravimas ir baigėsi, bet, įsivardijusi kaip kūrybos gerbėja, jaučiau pareigą nebeišleisti jos rašinių iš akiračio.

Kadangi vertinimas priklauso nuo konteksto, įtariau, kad Pukytės tekstai darė įspūdį dėl jų publikavimo vietos: kelerius metus, kaip ir daugelis kitų, juos skaitydavau interneto dienraštyje, kurio, kaip bet kurio laikraščio, paskirtis yra pranešti vienadienes žinias. Vis dėlto skaitydama knygą turėjau pripažinti, kad Pukytės tekstai, sudėti į knygą, nenublanksta. Net gaila, kad ne visos internetinės istorijos į ją pakliuvo.

Jei reikėtų balsuoti už juokingiausią šių metų lietuvišką knygą, pirmoji būtų "Jų papročiai". Nors lietuviškoji humoristika susitraukusi iki poros dar vis rašančių klasikų ir televizinių plokštumų, Pukytės tragikomizmas grąžina viltį, kad mūsų literatūrinis komizmas reiškiasi nebūtinai vulgarybėmis. Kadaise lietuvišką humorą gelbėdavo moterų balsas (Liūnė Janušytė tarpukariu, Vytautė Žilinskaitė tebėra neprilygstama), šiandien teisinga lietuvė humoro jausmą mieliau rodo apsimesdama, kad jai juokingi anekdotai apie blondines.

Svarbus šiuolaikinės kūrybos bruožas – išnykusi grožinės ir dokumentinės literatūros riba. Pukytė moka apsimesti, kad tiesiog fiksuoja tai, ką mato. Suprantama, kad ji stebi ir įsimena. Tik naivus skaitytojas užkimba ant "tikro įvykio" meškerės – atrodo, kad tokių vis daugėja. Atrodo, kad kuo labiau į praeitį grimzta realizmas, skelbęs literatūrą beveik visuomenės veidrodžiu, tuo gajesnė tokia nuostata tarp skaitytojų. Girdėjau rimtus svarstymus, ką gi Pukytė veikė teisme, po kurio nuteistasis – Londone prisigėręs ir pagal senus mūsų papročius moterį pakibinęs lietuvis – ištarė: "Va tau ir Amerika – laisva šalis" (p. 70). Mintis, kad Pukytė galėjo tai prasimanyti, pseudodokumentikos ištroškusiems skaitytojams nepriimtina. Ji, mėtydama pėdas, vadina savo stebėjimus "buitine antropologija", taip dar kartą suvaidindama viso labo tikrovės fiksuotoją. O juk yra falsifikatorė, kaip bet kuris rašytojas.

Londonas ir kitos egzotiškos vietos, be abejo, yra tik Pukytės sekamų istorijų fonas. Lietuvių Londone daug, Pukytė viena. Nors gyvenimas svetimame krašte paprastai priverčia budriau žiūrėti ir neišvengiamai lyginti su tuo, kas įprasta nuo vaikystės. Kaip galima suprasti iš knygos, tarybinė vaikystė buvo sunki – pavyzdžiui, tekdavo beveik kas savaitę eiti į Operos ir baleto teatrą (p. 58). Vaikystėje visam gyvenimui įstrigo archetipinės animacinių (kažkodėl nebevadinamų istoriniu pavadinimu – multiplikacinių) filmų istorijos, iškylančios iš užmaršties gelmių svarbiu gyvenimo momentu (p. 72). Negyvenę šitoj plačioj šaly niekada nesupras nei mūsų humoro, nei mūsų sielų. Patraukliausias Pukytės tekstų bruožas man yra pasakotojos tapatinimasis su savo "kilmės šalimi" (taip nurodoma ant importuotų prekių), jos istorijos ir gerųjų savybių (kurių mes turim, kad ir kaip būtų keista) įvertinimas. Autorė deklaruoja gyvenanti "pas juos" – ne "pas mus" ar "pas save", bet iš tikrųjų šiuolaikinis intelektualas dažnai yra "tarp" kelių kultūrų. Iš to kyla postmodernybės laikų patriotizmas: matyti savo šalies ar bendruomenės netobulumą ir vis tiek mylėti. Jauti, kad jai neskauda širdies dėl to, jog anglai yra pasipūtę, viešose vietose krapšto nosį ir nesugeba susitvarkyti geležinkelio. Bet taip pat jauti, kad jai ne vis tiek, kai ji šaiposi iš lietuvių – eilinių juodadarbių ir šaliai atstovauti įpareigotų valdininkų. Be to, Pukytės tekstai yra dar vienas ženklas, kad jau laikas imtis sovietmečio tyrinėjimų: tos epochos patirtis darosi įdomi, ji sugrįžta transformuota meniniuose tekstuose, bet tai anaiptol nėra permainų išsigandusio žmogaus nostalgija (kuo dažnai kaltinami vyresni žmonės). Pukytė pasiėmė iš permainų laikų maksimumą (magistratūrą baigė Londono karališkajame meno koledže), bet nepradėjo spjaudyti tėvynės pusėn. Dėl to pro pirštus žiūriu net į Pukytės pasakotojos ir herojės aroganciją – panaši "nerealiai pasikėlusi" asmenybė veikia Undinės Radzevičiūtės romane "Strekaza" (atsargiai įtariu, kad čia bus Dailės akademijos įspaudas). Jų abiejų antrų knygų nelaukiu – bijau, kad ims tiražuoti save.

"Jų papročių" viršelis (dail. Paulina Pukytė) – puiki moteriškų žurnalų reklamos parodija, net ir su būdinga rašybos klaida (makijažas). Priešingai kitų asmenų sukuriamam manekenių pavidalui, Pukytė pati prisistato kaip savęs kūrėja (stilistė, fotografė, dizainerė, manekenė). Nors kai kurių aprangos detalių kainos nurodytos, kitų negautume už jokius pinigus jokioj parduotuvėj. Tai daiktai su istorija: rankinė, atsiųsta 1977 metais giminių iš Floridos, šortai, padaryti iš draugės Audronės atiduotų džinsų, na ir tai, ko išvis nematyti – žiedas, padovanotas mamos ir padarytas iš močiutės auskaro. O gaila – Pukytės atvaizdą pirmą kartą pamačiau jos mamos Silvijos Lomsargytės-Pukienės atsiminimų knygoje "Dita", tad ir su šeimos istorija susijusį žiedą laikyčiau literatūrine aliuzija. (Dėsninga, kad brangiausiai kainuoja aprangos elementai, neturintys istorijos. O atrodo nė kiek ne geriau už pigius.)

Iš šių metų knygų viršelių, eksponuojančių autores ar atskiras jų kūno dalis (Audronės Urbonaitės pakeltų krūtų, bet be galvos, L.S. Černiauskaitės lūpų ir kaklo, Ugnės Barauskaitės smarkiai apvalaus pilvo), Pukytės viršelis išsiskiria koncepcija. Juo parodoma, kad prekė yra ne tik moterų tekstai, bet ir jų kūnai, tad menininkė atvirai šaiposi. Kita vertus, viršelis nėra tiesiogiai susijęs su tekstu, bet papildo žinias apie autorės asmenybę. Dar iškalbingesnis 4-asis viršelis, pateikiamas kaip Pukytės skaitytojo elektroninis laiškelis autorei. Vos pora jo sakinių ("šveplų", be kablelių ir su klaidingai vartojamu vietininku) verti atskiro aptarimo, ir Pukytė bus parinkusi jį ne atsitiktinai (daugiau apie skaitytojų komentarus žr.: Paulina Eglė Pukytė, "Visuomenės balsas ir lytys internete", Dailė 37: Lytis, medijos, masinė kultūra). Tekstas yra toks: "Visai netinka viesai destyti savo asmeninius dalykus. Geriau manau atrodytum Ievos kostiume". Neva šmaikštu, bet aišku. Kad būtų dar aiškiau, kaip nepadoru yra rašyti, ir dar apie save (?), prie komentaro pridėtas kompiuterinis montažas – Pukytė "Ievos kostiume".

Daugiau nei prieš du dešimtmečius, dar neišblėsus feminizmo įkarščiui, išėjo ironiška Joannos Russ knyga "Kaip užgniaužti moterų rašymą". Daug jų, pasakojančių apie buvimo moterimi vargus, tada buvo išleista, ir būtų galima palikti jas istorijai. Aš tą knygą skaičiau, nes domėjausi feministine kritika, bet niekaip negaliu patikėti, kad ją būtų skaitę tiek lietuvių vyrų. O gal joje pateikiamos instrukcijos paveldimos kartu su XY chromosomų kombinacija? Taigi klasikinė rašančių moterų gėdinimo strategija yra argumentai ad hominem (šiame kontekste moterys prilyginamos žmonėms) ir aiškinimas, kad kūryba ("sielos apnuoginimas") joms netinka, nes tai nepadoru, o moterys juk turi būti padorios – tuo jos turbūt ir skiriasi nuo vyrų. Lietuvoje jos dar skiriasi tuo, kad rūpinasi pagalvėlėmis, bet Anglijoje tai daro vyrai (bene todėl man taip patinka epizodas "Cushion-conscious" – matau, kokios perspektyvos nukvaišti iš gero gyvenimo).

"Jų papročiai", žinoma, nėra romanas, nors toks knygos žanras nurodomas bibliografiniame apraše jos gale. Bene būtų laikas iš naujo susitarti dėl šimtmečius gyvuojančių terminų ir liautis romanu vadinti bet ką? Suprantamas leidyklų noras apgauti pirkėjus, nes romanas gali tikėtis populiarumo tarp plačiųjų masių. Tačiau skaitytojų apgauti nepavyks – Pukytės knyga yra truputį snobams, kurių skaičius, deja ar laimei, ribotas.

Atsižvelgdama į visuotinę žanrų kaitą ir sintezę reikalauju, kad "7 meno dienų" savaitraščio redakcija šį rašinį laikytų romanu ir sumokėtų atitinkamą honorarą.

Solveiga Daugirdaitė