Žaidžiame miestą

Sigita Lukošiūnienė. "Dėlionė"

Žaidimų būna įvairių – loginių, azartinių, judrių, sportinių, pavojingų (pavyzdžiui, rusiška ruletė). Žaidimai būna individualūs ir komandiniai. Keramikų žaidimai dažniausiai būna individualūs, tačiau juose labai daug komandinio darbo. Jau vien tai, kad visų kūriniai turi pereiti tą pačią krosnies "skaistyklą", keramikus paverčia savotiška bendruomene. Septintasis "Harmonijos" simpoziumas išsiskyrė daugialype kolektyvine veikla: keramikai aptarė darbų sumanymus, dalijosi technologijų žiniomis ir menine patirtimi. Kartu su Vilniaus dailės akademijos keramikais degė juodąją keramiką ir mokėsi vieni iš kitų. Simpoziumai tuo ir skiriasi nuo paprastų kolektyvinių parodų, kad bendravimas ir idėjų apytaka čia užima svarbią vietą, kad menininkai susitinka ne tik parodų salėje, bet dalyvauja bendrame kūrybos vyksme. Neatsitiktinai šiemet simpoziume dalyvauja net 36 skirtingų kartų ir meninio braižo keramikai, kuriuos subūrė simpoziumo kuratorė Ona Naruševičienė.

Žaisdami miestą menininkai kūrė savas žaidimo taisykles, tačiau nesistengė jų primesti kitiems. Daugelis nesitenkino atrastos meninės manieros tiražavimu, bet ieškojo tokios žaidimo formos, kuri geriausiai atskleistų pasirinktą idėją. Vieni labiau akcentavo patį žaidimą – kūrė darbus iš atskirų dalių, kurias žiūrovas gali sudėti ir išardyti, arba suvokė žaidimą kaip metaforą (miestas kaip kortų namelis). Kiti labiau akcentavo miestą – jo architektūrą, kultūrinius sluoksnius, mitus ir legendas. Ir vieni, ir kiti kūrė ne funkcionalius, bet interaktyvius objektus, skatinančius žiūrovo dalyvavimą. Vaikščiodamas po parodą žiūrovas keliaus ne tik laiku (nuo seniausių laikų iki šiandienos ir apokaliptinių ateities vizijų), bet ir erdve – po pažįstamas Vilniaus vietas ir simbolines teritorijas.

Parodoje eksponuojamus darbus galima suskirstyti į kelias tematines grupes. Pirmąją galima pavadinti "Žaidimais". Čia ir spalvinga, šmaikšti Sigitos Lukošiūnienės "Dėlionė" su kasdieniais miesto personažais, ir galvą bei rankas judinantis Jono Naruševičiaus "Žaidžiantis miestas" – urbanistinis milžinas iš namų-kaladėlių. Galima kurti vis naujus dėlionės fragmentus, dėlioti vis naujas kaladėles – miesto kūrimas ir jo gyvenimas yra nesibaigiantis procesas. "Kaip žaidimas šachmatais arba šaškėmis", – pasakytum, pažvelgęs į Onos Petkevičiūtės darbą. Aušra Laurinavičienė miestą įsivaizduoja kaip žaislinį vilkelį – svarbu, kas jį suka ir saugo pusiausvyrą. O Džiuljetos Raudonienės "Slaptavietės" iš architektūrinių elementų įtraukia ne tik žiūrovą, bet ir vėją – tai jo pripustytų sėklelių, smiltelių ir kitokių "nematomų" miesto dalelių užuovėja.

Kitiems menininkams svarbi simbolinė miesto reprezentacija, savotiškas miesto kodas. Rasa Justaitė-Gecevičienė gėlių klombą paverčia tiksliu Vilniaus žemėlapiu. Jolanta Okulič-Kazarinaitė pagal senovinius pavyzdžius nulipdė miesto raktus, šie savo ruožtu patys susideda iš dalių. Liucija Šulgaitė simboliškai apibendrina vartų akmenį ir veržlią Vilnelę.

Rima Kriukelytė-Katakinienė. "Nepalūžusi"

Mito ir metaforos kalba svarbi menininkams, kuriems rūpi kultūriniai miesto klodai ir istorinės pervartos. Rimantas Inokaitis nulipdė "Pavėluotą karūnaciją" – vėžlį su karūna, Ona Kreivytė-Naruševičienė sukūrė kompoziciją "Šviesos bokštas", kur svarbi ne tik liepsnos, bet ir vidinė šviesa. Alvyra Maniuškaitė savo kompozicijoje "Žuvų era" sujungia miesto legendas ir reljefą, paversdama jį simboliniu gyvūnu. Tamara Janova prisimena pasaulio ant trijų dramblių viziją ir stato miestą ant mitologinio personažo nugaros. Genovaitė Jacėnaitė miestą dėlioja kaip kortų namelį, o Saulius Jankauskas atsigręžia į archeologines iškasenas ir senųjų kultūrų palikimą.

Dar daugiau menininkų įkvepia miesto architektūra. Ona ir Bronius Baliulevičiai žvelgia į senuosius Vilniaus stogus ir vartus, Gražina Degutytė-Švažienė – į įspūdingas puošybos detales bei ornamentiką. Jolanta Mašidlauskienė metaforiškai atveria Šv. Onos bažnyčios vartus, paversdama juos baltomis burėmis. Rimutė Kriukelytė-Katakinienė prisimena žmogaus tvirtybę simbolizuojančias vyro ir moters skulptūras-kolonas, nešančias ne tik balkoną, bet ir mitologinį dangaus skliautą ar gyvenimo naštą. Gvidas Raudonius sukūrė aktualų darbą "Grubus žaidimas", kur kietos ir šaltos standartinės "dangoraižių" formos įsirėžia į senąją architektūrą. Valdas Aničas iš skirtingų detalių kuria savotišką mirusiųjų miestą, į kurį veržiasi apokaliptiniai raiteliai. Vitai Tracevičienei įdomesnis ne nykimas, o tapsmas, todėl jos statiniai primena rytietiškos architektūros konstrukcijas. O Audronė Polikšienė konstruoja urbanistinį indą, primenantį kubistinę skulptūrą.

Kiti menininkai labiau domėjosi miesto gyventojais: Irena Andrulytė-Mockevičienė ir Danutė Jazgevičiūtė transformuoja paukščius, Rolana Čeikauskaitė-Norkūnienė ant daugiaaukščių užsodina vyrą ir moterį. Miesto gyventojų galeriją gražiai papildo savitos faktūros Gražutės Čepaitės-Ragauskienės praeivių portretai.

Algimanto Patamsio apšalę langai, Solveigos Gutautės "Adaptacija" kartu ir spraudžia į rėmus, ir atveria menišką išėjimą. Ona Tamuliūnienė, Rytas Naruševičius, Dalia Gentvainytė-Arčikauskienė, Juozas Gecevičius ir Audronė Preikšienė kiekvienas savaip išnaudoja skulptūrinės formos ir spalvos galimybes. Lida Kuzmienė ir Elena Aleksejeva rodo juodąją keramiką, kurioje itin svarbi darbo proceso magija.

Paroda "Žaidžiame miestą" atskleidžia, kad funkcionalumą ir dekoratyvumą ima stelbti dialogo su aplinka paieškos ir konceptualumas. Tai ne šiaip gražių daiktų rinkinys žiūrovo žvilgsniui pamaloninti. Kiekvienas darbas turi savo kodą, skatina parodos lankytoją ne tik žiūrėti, bet ir mąstyti, liesti, atspėti užšifruotas kultūrines nuorodas. Būtent kultūrinių sluoksnių turtingumas, kur gražiai dera tradicija ir modernumas, paskatino dedikuoti šią parodą keramikos meno patriarcho Liudviko Strolio šimtmečiui.