Literatūra

Kaip pakeisti knygos lytį

knygos

iliustracija

Virginia Woolf. Orlandas (iš anglų k. vertė Irena Marija Balčiūnienė), Vilnius, "Alma littera", 2005, 224 p.

Ilgus metus išsamiausias apžvalginis straipsnis lietuviškai apie Woolf kūrybą buvo Tomo Venclovos "Kas yra Virginia Woolf" (1971, perspausdintas "Vilties formose"). Senesnius straipsnius pravartu skaityti, kai norime suprasti, kaip kinta kritikos (o iš esmės – visuomenės) požiūris į konkretų rašytoją. Išsamiame ir informatyviame tekste, be kita ko, teigiama, kad Woolf skaitoma gal "ir ne per dažniausiai", bet priklauso tiems XX a. klasikams, kurių poveikį yra patyręs beveik kiekvienas rimtas rašytojas. Šiandien turėtume patikslinti, kad feministinei kritikai, kuri 1971 m. buvo vos besiformuojanti, Woolf tapo kertine autore – tiek grožine kūryba, tiek eseistika, visų pirma "Savu kambariu" (1929), kuriame feministinė kritika, atsigręžusi atgal, rado kone visas jai rūpimas problemas.

Nėra abejonės, kad "Orlandas" įkvėpė Simone de Beauvoir romaną "Visi žmonės mirtingi", nors ir neprilygo jam (Beauvoir kūryba atrodo pernelyg statiška ir rimta). Dar vėliau Woolf tapo atradimu lyčių bei gėjų ir lesbiečių studijoms. Šiandien turbūt nerastume moterims ir literatūrai skirtos konferencijos, kur nebūtų skaitomi pranešimai apie Woolf, o lyčių studijos, gerokai nuganiusios jos kūrybą, gręžiasi į vizualinę kultūrą (įdomesnis pavyzdys – Maggie Humm "Moterys modernistės ir vizualinės kultūros: Virginia Woolf, Vanessa Bell ir fotografija bei kinas", kurioje daugiausia analizuojami rašytojos ir jos sesers dailininkės nuotraukų albumai).

Apskritai Woolf ryšiai su fotografija, daile yra itin įdomūs. Internete galima pavartyti jos tėvo Leslie Stepheno nuotraukų albumą. Julia Margaret Cameron, viena pirmųjų fotografių, savo modeliu dažnai rinkosi dukterėčią – Julią Jackson-Duckworth-Stephen, Virginios motiną. Woolf domėjimasis fotografija tiesiogiai susijęs su "Orlandu": rašytoja pati parinko iliustracijas pirmajam šio romano leidimui. Šios iliustracijos – savotiška Woolf teksto tąsa, jos žaidimas su artimiausiais savo aplinkos žmonėmis (kurių daugelis svarbūs ir anglų kultūrai) ir skaitytojais. Lietuvių skaitytojui būtų pravartu bent jau žinoti, kieno portretas panaudotas šios knygos viršeliui (jo dailininkas Edvardas Jazgevičius). Nors žmogaus veido autoriaus teisės priklauso Dievui ar gamtai (nelygu įsitikinimai), pats žmogus irgi tikriausiai turi kokias nors teises į savo veidą. Taigi nuo viršelio žvelgia rašytoja Vita Sackville-West, kuriai dedikuota ši knyga ir kurios senos bei kilmingos giminės istorijos faktai tapo "Orlando" siužeto detalėmis. (Jos sūnus rašytojas Nigelas Nicholsonas – vienas iš Woolf laiškų parengėjų spaudai, išleidęs knygą apie ją.) Vitos Sackville-West nuotraukų šioje knygoje esama ir daugiau: ta pati nuotrauka pateikiama kaip "Orlanda maždaug 1840 metais" (fotografavo Vanessa Bell ir Duncanas Grantas). Kiti jos portretai pateikiami kaip "Orlanda, grįžusi į Angliją", "Orlanda šiuo metu" (fotografavo tikriausiai Leonardas Woolfas). "Rusų kunigaikštytė vaikystėje" iš tiesų yra devynmetė Angelica Bell, Virginios sesers dailininkės Vanessos Bell ir Duncano Granto dukra (įžangoje jai dėkojama "už paslaugą, kurią tik ji galėjo suteikti"). Viso to galima ir nežinoti (arba lengvai susirasti internete), bet tada neįžvelgsime dalies Woolf aliuzijų bei sąmojo.

Orlandas rašytas maždaug tuo pat metu, kaip ir "Savas kambarys" (jo pagrindas – esė, skaityta 1928 m. spalį; "Orlandas" baigiasi 1928 m. spalio 11). Akivaizdu, kad būtent tuo laiku Woolf daug galvojo apie lyčių skirtumus. "Savame kambaryje" ji kalba apie androginiją – "kiekvienas turime būti moteriškai vyriškas ar vyriškai moteriškas"; geras rašytojas turįs būti androginiškos sielos (toks buvęs Shakespeare’as), kuri yra harmoninga, kūrybinga, "įkaitusi iki baltumo ir vientisa". "Orlandas" realizuoja šią idėją siužetine linija, kuri gali būti nusakoma vienu sakiniu. Jauną aristokratą Orlandą sutinkame Elžbietos I laikais, kuriuos neretai vadiname nežymaus jos pavaldinio Shakespeare’o laikais, su juo keliaujame per laiką. Kaip tik XIX a., kurio Woolf nemėgo dėl karalienės Viktorijos epochos puritoniškos moralės ir moters pavertimo trapiu "namų angelu", Orlandas tampa moterimi ir išteka, nes tuo metu tai buvo vienintelis teisingas kelias moteriai (tiesa, jos sutuoktinis amžinai plaukia apie Horno kyšulį). Parodijuojami ir papročiai, ir tos epochos literatūra: tą akimirką, kai sutinka būsimąjį vyrą, Orlanda susilaužo kulkšnį, o tai būdinga detalė iš XIX a. pradžios romanų. Akivaizdu, kad lyčių skirtumus Woolf laiko įgytais, visuomenės primestais. Orlanda prisimena, ką galėjo būdama vyru, ir pati turi priimti moteriško elgesio standartus, kuriems Woolf negaili ironijos:

"Ji prisiminė, kaip, būdama jaunas vyras, reikalavo, kad moteris būtų klusni, skaisti, išsikvėpinusi ir išsidabinusi. "Dabar pati mokėsiu už tuos įgeidžius, – mąstė ji, – nes moterys, sprendžiant iš trumpos mano patirties, iš prigimties nei klusnios, nei skaisčios, nei kvapios, nei išsidabinusios. Šias puikias savybes […] jos gali įgyti tik praėjusios be galo nuobodžią gyvenimo mokyklą." (p. 106)

Woolf tekstuose kaip pasakyta yra neatsiejama nuo to, kas pasakyta. Tekstas pripintas užuominų, reikalaujančių atidaus skaitymo: pavyzdžiui, Woolf pabrėžia Orlando kojų grožį; tapusi moterimi, Orlanda turi jas slėpti po krinolinais. Aukštuomenės vyrų kojos, šimtmečius puoštos ryškiomis aptemptomis kojinėmis, turėjo būti suvokiamos kaip erotiškos, kaip kad dabar moterų kojos. Tokio žaidimo vyriškumui ir moteriškumui įvairiose epochose priskiriamiems atributams romane apstu. Lygiai svarbi tema, einanti per romaną – Orlando/s aistra rašyti, kūrybos ir asmenybės santykis.

Svarbiausias vertimo klausimas, dėl kurio verta ginčytis, yra knygos pavadinimo vertimas. Kodėl "Orlando" tapo Orlandu, o ne Orlanda? Angliškai vardo forma nekinta – ir jis, ir ji yra Orlando, nors ši vardo forma angliškai taip pat asocijuojasi su vyriška gimine. Net ir formaliai Orlandai skirta daugiau vietos (p. 94–221), ką jau kalbėti apie prasmę: moters gyvenimas, nepasant patiriamų nepatogumų, atrodo pilnakraujis (ji pagimdo sūnų ir išleidžia per šimtmečius rašytą ir išsaugotą savo poemą). Turbūt išmintingiausia būtų buvę palikti originalo formą – Orlando. Be to, iš lietuviško leidimo dingo knygos paantraštė: A Biography, taip nubraukiant Woolf principinę nuorodą, kad tai – žaidimas biografijos žanro kanonais. Tokio pasišaipymo iš biografijos žanro jos kūryboje esama ir daugiau ("Flašas" – poetės Elizabeth Barrett-Browning biografija jos šuns akimis).

Rašybos, korektūros klaidelių būtų galima ir neminėti, bet kai perskaitau (p. 194), kad vingiorykštė pražįsdavo, pasijuntu išmušta iš vėžių, lyg vieną rytą nubudusi vyru.

Solveiga Daugirdaitė