"Sirenų" atradimai

"Slapyvardis"

"Slapyvardis". Internetas teatre

Jau pernai tarptautinis Vilniaus teatro festivalis "Sirenos" išreiškė norą ne tik pristatyti dabarties teatrą, bet ir tarti savo žodį veikiant šiandienos scenos meno procesus. Režisierius ir "Sirenų" tarybos vadovas Oskaras Koršunovas tąsyk sakė, kad festivaliams tenka svarbus prodiuserių ir "išviešintojų" vaidmuo – jie tampa institucijomis, kurios iškerta platesnius langus jau esamiems autoriams ir atranda dar nežinomus kūrėjus.

Šiais metais tokia nuostata įgavo realų pavidalą. Mažai žinoma jaunų čekų teatro režisierių trupė "Skutr" (Martin Kukučka ir Lukáš Trpišovský) gali tapti atradimu ir Vilniaus publikai, ir festivalį aplankysiantiems teatro specialistams. 2004 m. jie abu baigė teatro režisūros ir dramaturgijos kursą Prahos Scenos menų akademijos Teatro fakulteto Alternatyvaus teatro ir Lėlių teatro meno katedroje. Už Lenkijoje pastatytą spektaklį "Masakra" jaunieji čekai pelnė Tarptautinio universitetų teatro festivalio "Zlomvaz" didįjį prizą Prahoje 2004 m., taip pat Prahos Scenos menų akademijos Teatro fakulteto dekano paskirtus apdovanojimus (2002 ir 2004 m.). Pastaruoju metu režisieriai bendradarbiauja su keliais Čekijos ir Lenkijos teatrais.

Spektaklis "Slapyvardis" – tai Prahos "Archa" teatro spektaklių ciklo šiuolaikiška tema "Chat" ("Pokalbiai internete") dalis. Ir keliamų problemų, ir technologijų atžvilgiu – tai vienas iš aktualiausių šiuolaikinio čekų teatro darbų. Keturi interneto pokalbių mėgėjai trumpam susitinka pokalbių svetainėje. Kiekvienas jų turi savo priežastį naršyti. Pirmasis ieško, su kuo pasimylėti. Antrasis kvailioja, stengdamasis atskleisti kitų žmonių silpnybes. Trečiasis pasiruošęs glaustai pateikti tavo psichologinį portretą, net jei to niekas nenori žinoti. O ketvirtoji tiesiog trokšta pažaisti – nieko asmeniško... nieko asmeniško!

Pasinaudodamas virtualia realybe, kiekvienas jų atskleidžia dalelę savęs. Kas yra internetiniai pokalbiai, o kas – realybė? Kas šiandien yra tikra? Kokie žmonės prisijungia prie globaliu tinklu apraizgyto pasaulio ir kodėl jie tai daro? Ar gali tiesioginis bendravimas internetu paveikti mūsų tikrą gyvenimą? Tinklo pokalbių erdvė skatina susimąstyti apie save ir susikurti savo paties projekciją. Kokia tokios projekcijos kokybė ir kiek giliai mes mąstome apie save? Pabandykime sekti keturių "čatininkų" pasakojimus.

"Martin Kukučka ir Lukáš Trpišovský ("Skutr") sudaro tikrai originalų kūrybinį tandemą – ir dėl temų ir klausimų, kurias nagrinėja ir perkelia į sceną, ir dėl formos, kuri panaudota šioms temoms atskleisti. Jie jauni, pasitikintys savimi ir autentiški. Jie bręsta lyg vynas ir nebijo rodyti nerimą keliančias problemas bei apnuoginti jautrias vietas," – teigia Iva Volánková, leidinio "Pasaulis ir teatras" ("Svet a divadlo") kritikė.

"Režisierių tandemas "Skutr" pasineria į nerealybę (šiuo atveju ją suprantame kaip nerealumą, abstrakciją arba internetinę realybę). Vaidinimas vyksta tikrai sklandžiai, pasitelkiamos šiuolaikinės technologijos," – antrina jai Josefas Meszáros iš tinklalapio Scena.cz.

Internetinis socialumas ir tinklažmogio – naujo antropologinio tipo – atsiradimas skamba kaip iššūkis šiuolaikiniam teatro pasauliui. Aktorių kūnais užpildyta scena, savo priemonėmis apeliuojanti į mažne visas žmogaus jusles, atrodo, gali suvirškinti ir virtualumo arba simuliuojamos tikrovės vaiduoklį. Spektaklis, kaip teigia patys kūrėjai, vaizduoja žodžių virsmą judesiais, o judesių – žodžiais. "Slapyvardis" pasitelkia daug judesio ir kūniško teatro, kuris išryškina kontrastą tarp žodžių ir veiksmo.

"Tema jiems gerai pažįstama ir juos akivaizdžiai domina. "Skutr" priklauso tai kartai, kuri interneto kavinėse lankosi dažniau nei teatre. Šis nepaprastas sceninis eksperimentas pritrauks į "Archa" teatrą naujų jaunų žiūrovų," – pranašauja Katerina Rathouskį iš "Teatro žinių" ("Divadelní noviny").

O šalia to, raibuliavimą akyse sukeliančios šviesos, neįprastai taikoma vaizdo projekcija ir rafinuoti garso sprendimai panardina žiūrovus į pakitusios tikrovės pasaulį. Vladimķro Huleco ("Time in Prague") manymu, būtent šiuolaikinės technologijos suteikia spektakliui dar daugiau privalumų: "Teigiamos savybės, kuriomis remiasi "Skutr" spektaklis, – nuostabus apšvietimas, lydimas tiksliai naudojamos, kruopščiai sukurtos ir apskaičiuotai laike išdėstytos skaitmeninės animacijos, taip pat stipri ir šiurkšti fizinė vaidyba".

Vis dėlto "Slapyvardis" netampa savo paties priemonių auka ir siūlo ne tik paviršutiniškų efektų karuselę, bet ir amžinai svarbius tradicinius dramos elementus: "Netikėtas proveržis vaidinimo pabaigoje suteikia spektakliui ryškios socialinio spaudimo žmogaus tapatybei metaforos pobūdį," – pripažįsta Jiris Adámekas iš "Pasaulio ir teatro" ("Svet a divadlo"). O Mirka Macháčková ("Houser") apibendrina: "Stebėti scenoje šį gyvenimu pagrįstą vaidinimą, kuris virsta tokia daugybe mikrodramų, – stulbinantis dalykas".

"Sabenation"

"Sabenation". Meno kontrabanda

Norint aprašyti tai, ką daro "Rimini Protokoll", nepakanka teatro kritikos priemonių. Šio vokiečių režisierių susivienijimo veiklos neįmanoma apibūdinti kokybiniais parametrais. Trijų kūrėjų grupė išveda teatrą anapus teatro. 2000–2003 m. Helgardas Haugas, Stefanas Kaegi ir Danielis Wetzelis sukūrė pjesių trilogiją, kur vietoj aktorių vaidino patyrę tam tikrų gyvenimo situacijų "specialistai". Antras pluoštas teatrinių eksperimentų, dėl kurių Haugo–Kaegi–Wetzelio grupė buvo pastebėta praėjusiais metais, jau dirbdama kaip "Rimini Protokoll", siekia surasti situacijas už teatro ribų ir, įsikišdama į jas, dar labiau sustiprinti. Jų menas – kaip savižudžio ataka Gazos sektoriuje.

2002 m. "Theaterformen" festivaliui "Rimini Protokoll" Hanoverio Kröpke aikštę pavertė į sceną. Jų pasakotojai – valkatos, praeiviai, policininkai ir kiti – net neįtarė, kad yra kūrinio dalis. Publika, apsiginklavusi žiūronais ir ausinėmis, sėdėjo dešimtame verslo pastato aukšte ir iš ten stebėjo aikštę. 2002 m. "Rimini Protokoll" pasikvietė daugiau nei du šimtus balsuotojų ir pasiūlė vienu metu sudalyvauti tikruose debatuose, vykstančiuose Bundestago pastate. 2004 m. Berlyne ir Hanoveryje buvo surengtas kitas pasirodymas – "Zeugen! Ein Strafkammerspiel". Teisininkas, liudytojų eskortas, neprofesionalus teisėjas, teismo procesų klausymo mėgėjas, stalius ir du aktoriai scenoje sukūrė savo atskirą teismo salę, kurioje vykdė teismo metaprocesą ir kurią įsivaizdavo kaip ritualizuoto teisingumo vietą.

Trupės unikalumą pabrėžiantis "Die Zeit" rašė: "Jie užsiima ne bombų, bet meno kontrabanda į tikrovę ir stebi publiką, kuri stebi sprogimą. Nebeįmanoma įžiūrėti plonytės linijos tarp tikrovės ir manipuliacijos. "

Vilniuje iš Vokietijos kilę meno "nelegalai" scenoje surinks buvusius belgų avialinijų "Sabena" (ji vienintelė bankrutavo po Rugsėjo 11-osios!) darbuotojus, kurie pasiryžę iš naujo pakilti į orą. Dar tik pradėjusi tyrimą su projektu "Midnight Special Agency" ("Ypatingoji vidurnakčio agentūra"), kūrėjai įgavo belgų festivalio "KunstenFESTIVALdesArts", kuris ir tapo projekto prodiuseriu, pasitikėjimą. Neprofesionalūs aktoriai kartu su amžinai padangėse skrajojančiais svajokliais be mėlynų uniformų įkvepia oro ir kalba apie korporacijų terorą. Eksperimentuodami surenka didžiojo paukščio kūno likučius. Kas iš šių žmonių liko po to, kai juos nuvylė globalizacija? Tai teatras kaip piratinė pasaulio kopija, kurią išgyvena labiausiai pažeisti.

"Su "Sabena" jūs gerose rankose!". Šis optimistinis reklaminis šūkis šiandien tėra utilitarinio pasaulio vaiduoklis. "Eikite namo ir sekite žinias," – štai ką 2001 m. lapkričio 7 d. išgirdo "Sabenos" darbuotojai. Po šios žinios paskelbimo 2001-ųjų lapkričio 7 d. visos durys buvo užrakintos, 12 000 elektroninių kortelių - išaktyvuotos, 12 000 vietinių telefonų numerių, pašto dėžučių ir elektroninio pašto adresų palikti nenaudojami, 12 000 asmenų – sugniuždyti.

Praėjus devyniasdešimčiai metų nuo pirmojo "Sabena" komercinio skrydžio, Belgijos aviakompanija pavirto niokojimo scena – prasidėjo bankroto administratorių skyrimas ir savipagalbos grupių organizavimas. Įsteigta kaip kolonijinės valstybės transporto kompanija, 6-ajame dešimtmetyje ši aviakompanija tapo ateities euforijos vežėju. "Atomium" ir "Sabena" uniformos simbolizavo naujosios Belgijos pakilimą. Darbuotojai buvo tikri – "Sabena" šeimos glėbyje jie yra saugūs.

Buvę "Sabena" darbuotojai susivokė atsidūrę tipiškoje XXI amžiui situacijoje – kaip darbuotojai, kurie buvo prestižinės valstybei priklausiusios įmonės dalimi ir staiga atsidūrė nuolaužų krūvoje, likusioje po superstruktūros griūties. "Jie iš manęs atėmė ne tik darbą – jie atėmė ir mano gyvenimą."

"Sabenos" stalo teniso ir minifutbolo komandos iki šiol tebežaidžia kompanijos vardu. Skrydžių inžinierius dabar vadovauja parodomosioms ekskursijoms po angaro Nr. 6 atsarginių dalių sandėlį. Stiuardesė, 143 kartus nesėkmingai bandžiusi įsidarbinti kitur, dėsto kursuose norintiems tapti tuo, kuo dirbo pati. Kompanijos viceprezidento vairuotojas televizijos seriale vaidina karaliaus Alberto II antrininką. Afrikos oro uostų saugumo ekspertas yra atsakingas už prašančiuosius politinio prieglobsčio. Lėktuvų fanatikui, pradėjusiam karjerą nuo aptarnaujančio personalo skyriaus ir per dešimtmečius pakilusiam iki skrydžių inžinieriaus, "Sabenos" bankroto dieną trūko vos 3 mėnesių, ir jis būtų gavęs lėktuvo piloto pažymėjimą. Dabar šis žmogus namuose sukonstravo lėktuvo modelį.

"Spektaklis "Sabenation" – tai ne nostalgiškas žvilgsnis į orlaivio duženas, bet kritiškas čia ir dabar padėties įvertinimas. Iš naujo apmąstomi darbo pareigos ir vaidmens aprašymai įgauna daugiau lankstumo. "Sabenation" – tai ne tik pjesė apie tipišką finansinę krizę ir jos aukas, bet pamąstymas apie šalių judėjimą į priekį kitokiais būdais," – teigia spektaklio sumanytojai Helgardas Haugas, Stefanas Kaegi ir Danielis Wetzelis.