Vasara Europos parke

Marius Zavadskis. "Karuselė"

Europos parkui akivaizdžiai reikalingas dėmesys: nauji ir seniai pažįstami, dar visai jauni ir jau suaugę, mylintys meną ar tiesiog smalsaujantys, poilsio ieškantys svečiai. Todėl visiškai suprantama, kad žmonėms lygiai taip pat reikalingas Europos parkas: pateikiama informacija apie 65 000 lankytojų per metus išties iškalbinga. Žiniasklaida dėmesio šiam parkui taip pat negaili, apie jo įkūrimą, koncepciją ir kasdienę veiklą spaudoje rašyta pakankamai daug, tad nenorėdama kartotis iškart pereisiu prie šią vasarą parke atsiradusių naujų kūrinių.

Liepos mėnesį čia pastatyta Sauliaus Vaitiekūno skulptūra "Axis Mundi" (pasaulio ašis). Konceptualus, idėjiškai, fiziškai ir vizualiai susietas su gamtos ir žmogaus tema kūrinys atrodo lyg tyčia sukurtas Europos parko aplinkai. Daugumoje šio menininko skulptūrų ar objektų archajiškumas susilieja su siurrealistinėmis patirtimis bei šiuolaikinio gyvenimo realybe. Ne išimtis ir "Axis Mundi" – didžiulis (penkias tonas sveriantis) natūralus akmens luitas, pervertas didžiuliu varžtu. Prievartinė, tačiau bene amžina gamtos (akmuo) ir civilizacijos (metalinis varžtas) sąjunga atrodo didingai ir kiek grėsmingai. Nors čia ir nėra tiesmuko gąsdinimo gamtos kataklizmais, kilsiančiais dėl pernelyg agresyvios žmogaus veiklos, varžtu pervertas akmens luitas inspiruoja apmąstymus apie žmogaus jėgą ir kartu apie tos jėgos prasmę ir grėsmę.

Rugpjūčio mėnesį Europos parke atsirado Mariaus Zavadskio kūrinys "Karuselė". Tai – maždaug 4 metrų aukščio judanti plieno konstrukcija: didžiulis ratas, įėjus į kurį galima prisiminti vaikystę arba pasijusti vovere rate. Ši skulptūra "Hansabanko" organizuotame konkurse laimėjo pirmąją vietą ir taip atsidūrė tarp Europos parko eksponatų. Pasak autoriaus, "žmonės dažnai užsisuka gyvenimo, darbų rate ir jiems nebeužtenka pastangų į viską pažvelgti iš šono, įvertinti pastangų prasmę, o pasisukus karuselėje galima išlipti ir pažiūrėti iš šalies". Berods, tai vienintelis šios skulptūros reikalavimas iš suvokėjo, visa kita – džiugi atrakcija vaikams ir jų tėveliams.

Evaldas Pauza. "Sėdintis policininkas"

Rugsėjo mėnesį Europos parke įsikūrė dar viena iš aplinkinio konteksto iškrentanti skulptūra. Evaldo Pauzos "Sėdintis policininkas" yra vienintelis naujojo realizmo atstovas šiame parke, negausu šios krypties kūrinių ir visoje šiuolaikinėje Lietuvos skulptūroje. "Sėdintis policininkas" (sėdi jis tiesiogine, ne perkeltine šio žodžio prasme) – natūralaus dydžio bronzinė figūra, mano jau minėtame konkurse pralaimėjusi aprašytajai "Karuselei", neabejotinai taps parko lankytojų numylėtiniu. Šalia jo fotografuosis, sėdės jam ant kelių, tampys už nosies ir šypsosis. Šiam pagyvenusiam policininkui, lyg ir simbolizuojančiam saugesnį žmonių gyvenimą (policininkas ne laksto paskui nusikaltėlius, o ramiai sau sėdi, be to, yra visiems pasiekiamas ir tiesiog mielas), skulptorius siekė suteikti kuo geraširdiškesnę išraišką. Nemačiusiems, tačiau norintiems nusipiešti jį mintyse, lengviausia būtų tai padaryti įsivaizduojant šaunųjį kareivį Šveiką: nepaprastai dorą ir sąžiningą personažą. Turbūt dėl to, kad šiuo metu Lietuvoje policininkai dažniausiai minimi kaip visiška šių savybių priešingybė, šis kūrinys tampa įdomus ne tik kruopščiu, natūralistiniu atlikimu. Naujasis realizmas dažnai balansuoja ant ribos tarp realybės ir skausmingo jos praradimo, objektyvumo ir ironijos, iliustracijos ir pasakojimo. Tad ši skulptūra leidžiasi interpretuojama ir kaip socialinė siekiamybė, ir kaip kritika.

Saulius Vaitiekūnas. "Axis Mundi"

Tiek kol kas naujienų iš Europos parko. Žvelgiant į visas šią vasarą čia atsiradusias skulptūras, galima teigti, kad visos jos nepaprastai artimos socialinei tematikai. Sauliaus Vaitiekūno "Axis Mundi", berods, labiausiai krypsta į filosofinius apmąstymus, tačiau ji labai stipriai susijusi su žmogumi, jo veikla ir realybe. Mariaus Zavadskio "Karuselė" neabejotinai skirta šiuolaikiniam dirbančiam žmogui, kurio klausiama, ar jis susimąsto apie tai, kad gyvenimas nuolat bėgant ir lekiant galbūt tėra tas pats užburtas ratas, iš kurio verta bent kartais ištrūkti ir įvertinti jį iš šono. Na o Evaldo Pauzos "Sėdintis policininkas" – neabejotinai mūsų visų viešojo gyvenimo dalis, tarsi ramybės ir saugumo palinkėjimas.

Toks kūrinių pasirinkimas dar kartą patikina, kad gyvas žmogus Europos parkui svarbus ir vertingas. Juk ne tik parko, viso šiuolaikinio meno siekiamybė – prakalbinti, įtraukti žiūrovą, prisiliesti kuo arčiau jo gyvenimo ir taip tapti svarbiam.