Teatras

GI "Praba"

Pirmasis Gyčio Ivanausko teatro spektaklis

Helmutas Šabasevičius

iliustracija
"Praba"
Ž. Miklytės nuotr.

Į cheminių elementų lentelę vis labiau panašėjančiame Lietuvos teatrų sąraše šalia savimi pasitikinčiojo OK ir emocingojo ACH nuo rugsėjo 11 d. įrašytas dar vienas – GI teatras, kurio atsiradimą šalia kitų aplinkybių tikriausiai galima aiškinti ir tam tikra pirmųjų dviejų chemine reakcija.

Gytis Ivanauskas (GI), studijuodamas Anželikos Cholinos (ACH) suburtame aktorių šokėjų kurse, per pastaruosius kelerius metus išgarsėjo sukūręs pagrindinius vaidmenis Oskaro Koršunovo (OK) spektakliuose ir tapo vienu ryškiausių jauniausios aktorių kartos veidu, įtvirtintu ne tik OK, ACH, bet ir choreografų Jurijaus Smorigino, Airos Naginevičiūtės projektų bei Gintaro Varno spektaklių Kauno akademiniame dramos teatre afišomis.

Šokio informacijos centro paskatintas ir pavasariniam festivaliui "Naujasis Baltijos šokis" parengęs spektaklio "Praba" eskizą, neseniai įkurtą savo teatrą G. Ivanauskas įteisino pagal šį eskizą sukurtu valandos trukmės "paveikslu". Kiekvienas Lietuvos menininkų sukurtas šokio ar šokiui artimos plastinės raiškos teatrinis kūrinys vis dar sulaukia ypatingo dėmesio – choreografija kol kas yra mažiausią konkurencinį kontekstą aplink save sukūrusi teatro rūšis, todėl vertinant naują spektaklį nuolat tenka derinti subjektyvų džiaugsmą ir objektyvią analizę.

Akivaizdu, kad G. Ivanausko "Praba" turi visus išplėtoto ir choreografine mąstysena paremto teatro kūrinio požymius – ir apimtimi, ir išraiškos būdais, ir artistine materija spektaklis visiškai pajėgus dėl žiūrovų dėmesio rungtis su kitais šį sezoną sceną išvydusiais kūriniais. Spektaklyje gana daug įdomių, tik kūno kalba perteikti įmanomų plastinių atradimų, kuriuos choreografas drauge su artistais sugeba įgyvendinti be didesnių sunkumų – choreografinės idėjos ir artistinis jų atlikimas yra visiškai adekvatūs.

Anksčiau matytos G. Ivanausko šokio kompozicijos (pavyzdžiui, kartu su Brigita Urbietyte 2001 m. sukurtas epizodas "Va taip") rodė, kad šokėjui ir choreografui svetimas pasakojamasis, iliustruojantis teatras, artimesnė koliažinė plastinė ir emocinė raiška.

Vientisumu ir stilingumu pasižymėjęs "Prabos" eskizas skatino tikėtis, kad šios savybės choreografo bus toliau plėtojamos, tačiau keliolikos minučių koncentratas su organiška veiksmo eiga, savaiminga energetika, nepretenzinga, įdomia plastine kalba ištirpo keturiskart ilgesnėje laiko atkarpoje ir neteko kai kurių didesnės apimties teatro meno kūriniui ypač svarbių savybių – sugebančios žiūrovo dėmesį valdyti išorinės (choreografinės, režisūrinės) ir vidinės (reikšmių, prasmių) ritmikos, kuri ir teatro, ir šokio spektaklyje privalo būti preciziškai apskaičiuota.

G. Ivanauskas eina vyresniosios kartos Lietuvos choreografų pramintais takais ir jaučia turįs pakankamai sugebėjimų sukurti muzikinę spektaklio partitūrą. Nuo jos labai priklauso viso plastika paremto spektaklio veiksmo intensyvumas – nesiužetiniame spektaklyje labai svarbi vidinė dramaturgija, leidžianti perskaityti scenos kūrinį kaip nuoseklią knygą, o ne į skirtingas rubrikas padalintą dienraštį. Įvairaus stiliaus ir nuotaikos Ennio Morricone’s, Guido ir Maurizio de Angeliso, Fritzo Kreislerio, Edwardo Griego muzika skatina įvairius plastinius sprendimus – nuo kontempliatyvių lėtų judesių spektaklio pradžioje iki "balinių" šokių parodijos, nuo minimalistinių mostų rankomis ir kojomis iki ekspresyvios akrobatikos. Tokia pat plati ir vaidybinė "Prabos" skalė, derinanti sąlygiškus, lakoniškus gestus su utriruota ant menamo podiumo besistaipančių modelių elgsena, treptelėjimais koja, sijonų kilnojimais ir ryškiomis grimasomis. Beje, gyvos, iškalbingos artistų veidų išraiškos, "Prabos" eskize Mažojoje scenoje padėjusios jiems bemat užmegzti ryšį su žiūrovais, kur kas didesnėje erdvėje jau ne tokios veiksmingos ir turėtų būti kompensuojamos labiau apibendrintomis vaidybos priemonėmis.

Spektaklį sukūręs Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje, G. Ivanauskas ėmėsi ir scenografo pareigų, tačiau apsiėjo be dekoracijų – jas atstojo trys baltos viena greta kitos sumontuotos uždangos, padėjusios sukurti animacinę, šešėlių teatrui artimą "Prabos" vaizdų seką.

Tūrio ir plokštumos kontrastas – vienas įdomiausių spektaklio vaizdinių atradimų, leidžiantis pajusti spektaklio kūrėją dominusią žmogaus ir jo šešėlio, jausmo ir jo imitacijos santykių bei proporcijų temą, tiesiogiai susijusią su kiek chemišku spektaklio pavadinimu. Choreografui ir aktoriams pavyko sukurti daugybę įsimenančių, šmaikščių, netikėtų "plokščiojo" spektaklio matmens personažų su sparneliais, uodegytėmis ir čiuptuvėliais. Šis naiviai komiškas zoomorfinis pasaulis nuteikia maloniai, tačiau jau spektaklio pradžioje šešėliniais siluetų efektais pernelyg mėgaujamasi ir užsižaidžiama.

Reikliau pasvarsčius apie plokščių ir erdvinių spektaklio fragmentų proporcijas bei ritmiką būtų galima pasiekti kur kas muzikalesnį ir dinamiškesnį rezultatą, kuris aiškiau perteiktų ir spektakliu norimų išreikšti idėjų prasmę – to pavyko pasiekti antroje spektaklio dalyje, suradus kad ir paprastą, tačiau švelniai juokingą šešėlinių siluetų sąveikos būdą.

Fragmentiškas, nors įvairus ir gana patrauklus spektaklio vaizdų kaleidoskopas kol kas trukdo suformuoti apčiuopiamą, nuoseklią jo prasmės giją. Premjeros išvakarėse choreografas teigė, kad spektakliu, pažvelgus į vidinėje žmogaus pusėje įspaustą ženklelį, bus matuojama jo vertė, tačiau "Prabos" premjeroje dar buvo sunku apčiuopti ryškesnę "išorės" ir "vidaus" įtampą; tikėtina, kad ji atsiras redaguojant, modeliuojant spektaklio plastinę formą.

Kostiumus spektakliui sukūrė Indrė Ivanauskaitė, "Prabos" eskize drabužių siluetais, spalvomis ir grimu apeliavusi į XX a. 6–7-ojo dešimtmečių estetiką. Išplėtotame spektaklyje šių užuominų atsisakyta – artistai vilki paprastais, šokti patogiais drabužiais, o visos personažų transformacijos vyksta "šešėlių" pasaulyje, pasitelkus pridedamus aksesuarus.

Premjerinį "Prabos" spektaklį lydėjo ir keli techniniai nesklandumai, tačiau jie (išskyrus pernelyg garsų kai kurių epizodų muzikinį foną) esminės įtakos spektaklio suvokimui nepadarė – apie tai bylojo ir entuziastinga publikos reakcija. Ją skatino ir gyva, paslanki, dinamiška visų artistų vaidyba bei plastika. Ir pats G. Ivanauskas, ir jo kolegos Brigita Urbietytė, Edita Užaitė bei Evaldas Taujanskis jau yra atkreipę dėmesį kaip talentingi šokėjai ir aktoriai, o "Prabos" erdvėje veikia kaip ansamblis, junta vienas kitą ir sugeba partnerystės jausmą perteikti žiūrovams. Tai nebloga pradžia siekiant aukštos GI teatro prabos.