Fandorinas ir Požarskis

"Valstybės patarėjas" ("Statskij sovetnik", Rusija, 2005) – vienas geriausių beletristo Boriso Akunino romanų apie Erasto Fandorino nuotykius. Jis išsiskiria ir siužetu: Fandorinas gaudo teroristus, kurių idėjos kelia pavojų ne tik atskiriems žmonėms, bet ir visai Rusijos imperijai. Akuninas rodo dramatišką Rusijos istorijos periodą, turintį nemažai sąsajų su dabartimi. Šį savaitgalį mūsų ekranuose pasirodantis Filipo Jankovskio filmas nuo ankstesnių ekranizacijų – Aleksandro Adabašjano "Azazelio" ir Džaniko Faizijevo "Turkų gambito" – skiriasi dar ir tuo, kad filme rodomas jau susiformavęs, jėgų ir išminties viršūnę pasiekęs Fandorinas. Neatsitiktinai jį suvaidinti buvo pakviestas Olegas Menšikovas. Ryškiausia rusų kino ir teatro žvaigždė jau senokai nesifilmavo, tad laukta pergalingo sugrįžimo. Deja, Menšikovą visiškai užgožė filmo prodiuseris ir meno vadovas Nikita Michalkovas, "Valstybės patarėjuje" suvaidinęs dar ir idėjinį Fandorino priešą – kunigaikštį Glebą Požarskį. Michalkovas nesifilmavo dešimtį metų, todėl godžiai kibo į, tiesą sakant, gana palankų vaidmenį. Michalkovas tiksliai pajuto Akunino žaidimo taisykles, tik Akuninas savo romanuose žaidžia XIX a. rusų klasikos temomis, siužetais, leksika, stiliumi, o Michalkovas – savo ankstesniais vaidmenimis. Žaidžia nė kiek nesigėdydamas ir net parodijuodamas save, todėl jo seklys Požarskis turi ir Paratovo, ir kitų Michalkovo gausiai vaidintų niekšelių ir cinikų žavesio. Michalkovas taip mėgaujasi kiekviena fraze, kiekvienu savo personažo žvilgsniu ir judesiu, kad vieno iš jo sugautų teroristų klausimas apie Požarskį: "O čia dar koks Katinas Kotofejičius?" ir ironiškas Požarskio atsakymas: "Mur, mur…" metaforiškai perteikia vaidmens esmę. Požarskis – katinas, kuris vaikšto vienas ir jaučiasi esąs gudresnis už visus. Jis sukuria rafinuotą žaidimą, kurio tikslas yra gigantiškas – pašalinus priešininkus iš nepaslankaus, gremėzdiško valdžios aparato sukurti visuotinę grėsmės atmosferą, kurioje jis vienintelis jaustųsi esąs tikras šeimininkas. Požarskiui tai beveik pavyksta, tačiau tik tol, kol pasirodo naujas žaidėjas – doras intelektualas ir Rytų filosofijos bei kovų išpažintojas Fandorinas. Jo dedukciniai metodai ir žmogiška išmintis padeda išpainioti Požarskio gudriai suregztą intrigą. Tačiau intelektualas mąsto, o kine tai – visai nevaizdinga. Todėl Fandorinas ekrane atrodo statiškas (tiesa, režisierius tą statiką bando sugriauti mąstantį Fandoriną pasodinęs ant besisukančios fortepijono kėdutės), jis – išmintingas stebėtojas, veikiantis tik tada, kai tai neišvengiama. Menšikovas vaidina tai, kas parašyta (beje, scenarijaus autorius – taip pat Borisas Akuninas), tad netrukus supranti, kad jo kinematografinė silpnybė buvo užprogramuota jau literatūriniame Fandorino variante. Tačiau knygoje tai nėra taip akivaizdu, nes visa galva pasinėręs į intertekstualius Akunino žaidimus su rusų proza ir istorija paprasčiausiai nepastebi, kad Fandorinas yra tik kitų ir savo paties vidaus veidrodis.

Filipas Jankovskis, deja, neturėjo galimybės filme papasakoti teroristų priešistorės (gal žadėtame seriale tai jau bus), tačiau Požarskio ir Fandorino priešai kiekvienas savaip atrodo esą išskirtinės asmenybės. Idealistas Grinas (Konstantinas Chabenskis) pasižymi kartu ir žiaurumu, ir utopiniu mąstymu. Jis – kovinės teroristų organizacijos vadas, todėl turi pasverti visas aplinkybes. Jausmams Grino gyvenime neliko vietos, tačiau jų juk nesunaikinsi. Todėl jo santykius su teroriste Adata (Oksana Fandera) apgaubia vos įžvelgiamas neišsipildžiusių jausmų šydas. Tik vienas prisilietimas, tik vienas žvilgsnis – ir jau viskas pasakyta. Tačiau žanro taisyklės reikalauja, kad kiekviena situacija turėtų savo priešybę. Ir vėl "deja": Fandorino ir gražuolės Esteros nuotykis, deja, taip ir lieka neišplėtotas (nepaisant gausių žavios debiutantės Emilijos Spivak apsinuoginimų ir japoniškos pornografijos vaizdelių), o trečioji pora – iš Peterburgo bordelio į snieguotą Maskvą atvykusi Žiuli (Marija Mironova) bei jos grėsmingasis meilužis ir apiplėšimų specialistas (žinoma, Vladimiras Maškovas) pasirodo ekrane gana epizodiškai. Teroristų pasaulyje nėra vietos jausmams. Tačiau tai atperka filme taip ir nesibaigianti diskusija apie terorizmo prasmę, jo poveikį rusų istorijai. Filme tiesiai suformuluojamas pagrindinis klausimas, kuris, ko gero, aktualus iki šiol: "Kaip atsitiko, kad gerieji yra priversti gausinti blogį, o gėrio pusėje kaunasi beveik vieni niekšai?". Manau, kad dėl jo Akuninas ir parašė savo romaną. Ir dar – dėl pabaigos, kai nusivylęs Fandorinas atsisako tarnauti carui. Filmo pabaiga pakeista. Taip, Fandorinas iš pradžių atsisako, "nes negalima dėl tėvynės daryti niekšybių", bet paskui sutinka būti Maskvos policmeisteriu. Pabaiga neatitinka romano, o kartu ir filmo logikos, kaip, beje, ir finalinis (mano galva, absurdiškas) Fandorino ėjimas Raudonąja aikšte, pro kadaise Maskvą išgelbėjusių Minino ir Požarskio paminklą. Visi žinome, kuo tokie ėjimai baigiasi.

Filipas Jankovskis – patyręs profesionalas. Garsus Rusijoje videoklipų kūrėjas, prieš kelerius metus sukūręs filmą "Judesyje" – savotišką Federico Fellini "Saldaus gyvenimo" parafrazę apie saldų Maskvos "nuvorišų" gyvenimą. Jau tada buvo akivaizdu, kad jaunas režisierius mėgsta efektingus kadrus, ekspresyvų montažą, sugeba įsimintinai apibūdinti savo herojus, kurti puikų aktorių ansamblį. Šiam stiliui jis liko ištikimas ir naujajame filme. Be abejo, "Valstybės patarėjas" – pramoginis filmas. Jis sukurtas profesionaliai ir be didelių emocijų. Jankovskis tiksliai sudėjo akcentus, daug dėmesio skyrė Akunino taip vertinamoms istorinėms detalėms ir dar vienam svarbiam filmo personažui – šalčio stingdomai Maskvai. "Valstybės patarėjuje" ji visa apklota sniego. Tiesą sakant, beveik kiekviename kadre kalėdiškai švytintis sniegas ir suteikia filmui privalomą kičo atspalvį.