Grafika Kauno laiku

Miglė Datkūnaitė. "Čiupinėta"

Daug šurmulio Lietuvos meno pasaulyje sukėlęs grafikės Jūratės Rekevičiūtės ir menotyrininko Igno Kazakevičiaus (Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras) Lietuvos, Latvijos ir Estijos grafikos projektas "Now Art Now Future. Print/Rytoj yra dabar. Grafika" buvo okupavęs ir Kauno meno bei nemeno erdves. Egidijaus Rudinsko grafikos galerijoje linoraižiniais ant ruberoido prisistatė Latvijos atstovė Laura Feldberga, "Meno parko" galerijoje įvyko bendra trijų šalių autorių paroda, o fiestą Kaune vainikavo Jūratės Rekevičiūtės meno akcija "Ženklo danguje pasirodymas. Vieta: Rotušės aikštė. Kaunas. Lietuva". Jos metu į dangų kilo iš grafikos paveikslų sukurti oro balionai. Autorė labai logiškai ir nuosekliai praplėtė grafikos meno ribas, plokštuminius kūrinius pavertė žaismingu viešojoje erdvėje demonstruojamu objektu (kiti du stacionarūs, "neskraidantys" objektai eksponuojami "Meno parko" galerijoje). Žiūrovams akcijos metu buvo išdalinta 1000 projekto logotipu pažymėtų helio balionų. Jie buvo paleisti vienu metu kartu su Didžiuoju grafikos objektu.

Šio trijų Baltijos šalių grafikos turo tikslas buvo stimuliuoti meno procesą, kuris būtų atviras ir žiūrovui, ir pačiam menininkui, nepriklausytų nuo galerijos diktato, nuo primestos stilistikos, kuri menininką dažnai traumuoja ir verčia tenkintis tik save pristatančios kūrybos klišėmis.

Taigi atėjo laikas ir klasikiniam formatui kalbėti netiražuotomis (arba labai originaliai tiražuotomis) grafikos priemonėmis. Vadinamasis šiuolaikinis menas dažnai skolinasi tradicinių dailės šakų išraiškos priemones (arba dar dažniau jas imituoja, nes argi verta vargti, pvz., prie linoraižinio, jei idėją gali greičiau užfiksuoti skaitmeniniu būdu), o klasikinis standartas lieka pakankamai literatūriškas ir pralaimi kovoje už tai, "kas daro meno kūrinį aktualiu". O kas gi lemia meno kūrinio aktualumą? Poveikis žmogui, poveikis žmonių grupėms. Jis gali būti daugiaplanis. Pirmas planas – technikos virtuoziškumas, turinio intriga. Antras – kontekstinė polemika, parafrazės, kai išnaudojant pirmo plano galimybes diskutuojama su kolegomis, meno palikimu, su pačiu savimi (savo praeitais etapais). Čia reikėtų dar kartą pasveikinti UAB "Jungtinės pajėgos" 1000 Lt. premiją gavusį Evaldą Mikalauskį, traukiantį per dantį ir galerijos, kurioje eksponuojami jo paties kūriniai, 2004 m. pabaigos parodą, ir savo paties kūrinių romantizmą ("Nepakeliama realybė"). Sunkus tas menininko gyvenimas, sprendžiant iš autoriaus kūno atspaudo (šešėlio?) keliamos štangos...

Galerijoje matyti aiškios eksperimento su tradiciniu estampu ribos. Smulkių Elinos Elere (Latvija) inkliuzų ant popierinių rankšluosčių (18 objektų) poveikis neką menkesnis nei Petterio Alliko (Estija) skaitmeniniu būdu išdidinti linoraižinio štrichai ar estampą nuo išgręžtos sienoje klišės padariusio lietuvio Redo Diržio ("Euroremontas") dėmės. Pastarųjų dviejų autorių formatai sudaro įspūdį, kad parodoje esama daug juodos spalvos – kaip ir derėtų kaunietiškai dailės kultūrai (juolab kad čia grafika, o ji tradiciškai vis dar apibrėžiama kaip dėmės ir linijos, juodos ir baltos santykis). Tarp mažesnio formato darbų (šiuokart subtilumas ir formatas, regis, priklauso vienas nuo kito) išskirčiau Lembe Ruben (Estija) vielinių figūrėlių atspaudus ir Miglės Datkūnaitės (Lietuva) medžio raižiniuose ant plastmasės sukurtą kreditinės kortelės įvaizdį ("Čiupinėta").

Kultūriniai ekvivalentai. Jei dabartinis menas seka gyvenimo aktualijas, jis turėtų skatinti mąstyti ir provokuoti. Todėl projekto prodiuseris Ričardas Rickevičius menininkams, kurių kūryba buvo eksponuojama Kaune, savo kūrinio bei kūrybos kaštus pasiūlė paversti elementariais buitiniais ir kitais kultūros ekvivalentais, išreikšti statistiniam vartotojui suprantama kalba. Kitaip tariant, sudalyvauti akcijoje "Art for free" ir savo kūrinio kainą transformuoti į dirbtuvės eksploatacines išlaidas arba suvartotas elektros kilovatvalandes, arba šilto vandens, dažų ir kitų medžiagų kiekį; galbūt vyno butelių ar duonos kasdienės kiekį. Šie aplinkos daiktai bei rodikliai kiekvienam individualūs. Todėl labai svarbu, ko autorius atsisakė kurdamas projektui pateiktą darbą – kiek kartų nenuėjo į klasikinės muzikos ar kt. koncertą, neužsiprenumeravo spaudos (nes, pvz., labiau reikėjo dažų ar techninės įrangos), nepirko knygos ar nepažiūrėjo mėgstamos TV laidos. Organizatoriams ne mažiau svarbu, ko ir kiek turės atsisakyti žiūrovas, ateidamas į šio projekto parodas. Art goes on! Taip atsirado 277,7 kepalo juodos duonos (E. Elere), 460 butelių "Aldaris pilsners" (jais Paulis Liepa (Latvija) išreiškė savo šiukšlynuose rastų ir kongresais įestampintų planšetų vertę). Atsirado 50 vyšnios sodinukų (Eglė Kuckaitė), kelionė į Dominikos respubliką (3000 Lt., Jūratė Rekevičiūtė), ketvirtis pusėtino automobilio (1000 Lt., E. Mikalauskis). Jis, beje, vienintelis gavo nustatytą sumą nepardavęs paties kūrinio. Minėti kultūrinių ekvivalentų mainai, kaip ir edukaciniai užsiėmimai, seminarai, meninės akcijos ar reklaminiai triukai (visa, kas buvo panaudota trijose meno turo stotelėse Vilnius – Kaunas – Klaipėda), pasak projekto rengėjų, jų kuriamam procesui reikalingi tam, kad sujungtų įvairiuose meno projektuose kol kas paskirai naudojamas priemones, sujungtų konkrečios dailės sferos koncepciją ir miesto šventės elementus.