Tobulas pasaulis

Anj Smith. "Ekstazė". 2005 m.

Anj Smith tapo dėl tobulumo. Dėl jo ji aukoja savo gyvenimą. Savo dienas ji leidžia teptukais iš trijų plaukų sadomazochistiškai tapydama kokį nors mažutėlaitį paveikslą. Neįsivaizduojamai kruopščiai ištapyti menininkės darbai jungia haute couture žavesį ir senąją, matriarchalinę mitologiją. Menininkė kuria alegorines moterų, fantastinių paukščių ir gyvūnų, pliušinių žaislų figūras, pagautas isteriškos transformacijos iš vieno būvio į kitą metu. Figūros yra tapomos tarpiniu momentu – anapus lyčių, kai pilkasis ančiukas ir gražuolė erotiškoji gulbė egzistuoja viename asmenyje. Kai ant veido želiantys plaukai derinami su ryškiais lūpdažiais, samurajų šarvai – su tiulio suknelėmis, o su "Luis Vuitton" rankine – kaukolių ir kaulų vėrinys.

Visos Anj Smith figūros komponuojamos akrobatiškomis, dramatiškomis, provokuojančiomis pozomis. Jos beprasmiškai atlieka sudėtingus pratimus tarsi stengdamosi atrasti tai, kas riboja jų saviraišką. Menininkė figūras komponuoja rausvuose egzotiškuose peizažuose, užpildytuose tinklais, žolėmis-plaukais, "Burberry" mados namų šalikėliais. Jie įpinami į gigantiško povo plunksnas. Į peizažą susupami kruvini stirniukai, kiškučiai, žiurkėnai ir kiti "mieli" archetipiniai augintiniai.

Pankišką, paauglišką agresiją autorė jungia su virtuoziška tapybos technika. Jos darbuose matomas skausmas, mirtis, isterijos ir neurozės. Juose sena moteris kruvinomis kojomis beviltiškai stengiasi atlikti sudėtingą gimnastikos pratimą, sau ir kitiems norėdama įrodyti, kad vis dar tebėra jauna ir graži.

Šie kūriniai analizuoja moterišką identitetą. Menininkė ironizuoja tai, kas primityviai suvokiama kaip moteriškumo dalis: priklausymas chaotiškam pasauliui, alogiškumas ir glaudus ryšys su gamta. Ant kičo ir popkultūros ribos balansuojančiuose Anj Smith kūriniuose matomos kančios, kylančios iš grožio troškimo. Šis troškulys taip ir nebūna patenkintas, iš jo randasi kūriniuose tvyranti įtampa, kuri vienaip ar kitaip turi išsiveržti. Ji ir išsiveržia – bendru moterų riksmu ir visų mielų gyvūnėlių mirtimi.

Jie visi miršta už tobulumą, bet pagaliau jų visai negaila – taip jiems ir reikia. Mes seniai norim kraujo. Tai vienintelė tikrai gyvybinga substancija sintetiniame šiandienos pasaulyje. Mes norime būti dievais ir kovoti su likimu, o ne tenkintis socialinio varžtelio funkcija. Galų gale juk pavasaris, tad su Anj Smith galime bent jau sapnuoti, kad jaučiame poreikį kažką keisti.