Gyvas autorinis kinas

"Šanchajaus svajos"

Šeštadienį buvo paskelbti Kanų kino festivalio rezultatai. Jie nelabai skyrėsi nuo tų, kurių laukė skirtingų leidinių žurnalistai ir profesionalai. Be abejo, vieni pagrindinių pretendentų į "Auksinę palmės šakelę" buvo Jimo Jarmuscho ir Michaelio Haneke’s filmai. Tačiau Emiras Kusturica nusprendė laikytis savo nuomonės, todėl ji atiteko brolių Dardenne’ų filmui "Vaikas" ("L’enfant"). Taip belgai tapo elitinio dukart "Auksinės palmės šalekės" laureatų klubo nariais. Jo "narys" yra ir pats Kusturica, ir Shohei Imamura, Francisas Fordas Coppola, Bille Augustas.

1999-aisiais Dardenne’ai atsidūrė vieno didžiausių Kanų skandalo epicentre, kai žiuri vadovavęs Davidas Cronenbergas, apeidamas festivalio numylėtinius ir garsenybes, "Šakelę" skyrė belgų filmui "Rozeta". Tada žiuri sprendimas pasirodė mažų mažiausia ekscentriškas. Tačiau greit paaiškėjo, kad paradokumentiškas, gyvenimo paraštėse atsidūrusių žmonių likimus rimtai ir su užuojauta traktuojąs kinas atliepia europiečių skoniui. Reikėjo tik Kanų apdovanojimo, kad žiūrovai atkreiptų į jį dėmesį.

Didis mažas filmas

"Gazeta Wyborcza" kino kritikas Tadeuszas Sobolewskis "Vaiką" pavadino "mažu didžiu filmu". Pasak jo, Dardenne’ai kartu su Kenu Loachu dabar yra garsiausi italų neorealistų ir Roberto Rossellini tradicijos tęsėjai. Kadaise Rossellini parodė, kad galima kurti jaudinančius kaip senosios tragedijos filmus iš gatvės istorijų. Juo labiau juos galima kurti su aktoriais, visiškai nesiskiriančiais nuo žmonių, kuriuos kasdien sutinkame gatvėje. Priešingai nei būtų galima spręsti iš pavadinimo, filme jaudina ne nelaimingas vaiko likimas. Kūrėjai visiškai nesistengia emociškai šantažuoti žiūrovų. Nė karto neparodomas net kūdikio veidas. Jį nuolat kur nors tampo jauni tėvai. Filmas tik rodo, kaip vaikas keičia tuos jaunuolius.

Vagišius Bruno kartu su panašių į save gauja apvaginėja automobilius, plėšia rankines vienišoms moterims iš rankų. Jis privalo mokėti vietinei mafijai. Filme jis nuolat kažkuo užsiėmęs, bėgioja po mašinų stovėjimo aikšteles su mobiliuoju telefonu prie ausies. Jis miega nakvynės namuose, daiktus laiko saugojimo kameroje, bet lyg niekur nieko atvažiuoja pas savo merginą Sonią puikiu automobiliu. Jis pripratęs, kad viską galima turėti. Jo gyvenimas – nesiliaujanti daiktų kaita.

Vaikas jam taip pat yra daiktas, tik vertingesnis. Kai Sonia palieka vaiką jo priežiūrai, Bruno jį parduoda, kad apmokėtų skolas. Rodydamas tuščią vežimėlį ir pinigus, jis ramina merginą: "Juk galime turėti kitą". Bet ji krenta ant žemės be sąmonės. Būtent tada ir prasideda ne pasakojimas apie paribių žmones, bet parabolė apie brendimą, apie prarastą ir atrastą žmogiškumą.

Dardenne’ų filmai primena dokumentinius, prie kurių kabinama "socialaus kino" etiketė. Tačiau belgų režisieriams nerūpi socialinis teisingumas, jiems įdomu tik tai, ką žmogus gali padaryti pats su savimi, veikiamas kito žmogaus. "Vaikas" – tai atpirkimo istorija. Bruno išperka vaiką, kurį pats pardavė. Tačiau pakeliui jam atsitinka dar kai kas, dėl ko primityvusis Bruno liaujasi buvęs savo vien norų išsipildymu besirūpinančiu vaiku.

Tadeuszas Sobolewskis teigia, kad šio filmo pagrindu galima parašyti moralinės teologijos traktatą apie suvoktą kaltę ir jos atpirkimą meile ir pasišventimu kam nors kitam. Dardenne’ai išreiškė šią mintį nebaksnodami pirštu, tik rodydami personažų veiksmus ir santykius. Kritikas prisipažįsta, kad iš visų konkursinių filmų šis jį sujaudino labiausiai, nors jame ir nėra blogio, prievartos, žiaurumo vaizdų, kuriais knibždėjo šiųmetis festivalis.

Garsusis prancūzų dienraščio "Libératon" kritikas Gerard’as Lefort’as pranašavo prizą už geriausią vyro vaidmenį Bruno suvaidinusiam Jérémie Renier (lietuvių žiūrovai jį gali prisiminti iš prieš kelerius metus LTV rodyto Dardenne’ų filmo "Pažadas"), o prizą už geriausią moters vaidmenį Sonią suvaidinusiai Déborah Franēois. Pasak jo, "Bruno ir Sonia – tai vargdieniai ta žodžio prasme, kurią jam suteikė Victoras Hugo. Jų naktys yra tamsios, bet pilnos žvaigždžių". Pora vargsta, bet gali sau leisti sumokėti paskutinius pinigus už elegantišką pasivažinėjimą brangiu automobiliu ar įtaisyti kūdikiui prabangų vežimėlį. Lefort’as pabrėžia, kad iki "Vaiko" Dardenne’ų meilės istorijos dažniausiai baigdavosi blogai. Ši – taip pat, tačiau tada, kai atrodo, jog jau viskas baigta, raudų protrūkyje paaiškėja, kad gyvenimas vis tiek tęsiasi. Nepaisant skurdo, nepaisant sąmonę aptemdžiusių patogumų, nepaisant visų žlugusių maištų.

Iškart po iškilmingos ceremonijos dienraštis "Le Monde" rašė, kad Dardenne’ai spaudos konferencijoje turėjo gintis, esą jų filmas pernelyg realistiškas: "Mes nesistengiame savo filmuose kopijuoti realybės. Vaikai pametami nuo senų senovės. Šiame filme mus domino, ar Bruno sugebės atrasti ryšį su šiuo kūdikiu".

Gimę 1951 ir 1954 m. Lježo darbininkų priemiestyje broliai Jeanas-Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai savo pirmąjį dokumentinį filmą sukūrė 1978 m. Tai buvo filmas apie Belgijos pasipriešinimą Antrojo pasaulinio karo metais "Lakštingalos giesmė" ("Le chant du rossignol"). 1986 m. jie debiutavo vaidybiniu filmu "Falsch", pasakojančiu apie žydų šeimos žudynes, vėliau sukūrė filmą "Galvoju apie jus" ("Je pense à vous", 1992). Kanai belgų tandemą atrado 1996-aisiais, kai "Quinzaine des réalisateurs" programoje buvo parodytas "Pažadas" ("La promesse"). Dardenne’ai mėgsta trumpus pavadinimus: "Rozeta" ("Rosetta", 1999), "Sūnus" ("Le Fils", 2002), "Vaikas". Jų kamera tyrinėja personažų veidus, jų herojai – daugiabučių kaliniai, nykių priemiesčių kvartalų gyventojai. Dardenne’ų stilius dvelkia dokumentiniu kinu ir tai natūralu – savo 1975 m. įkurtoje studijoje jie sukūrė ir prodiusavo per 60 dokumentinių filmų.

Pasak kūrėjų, "Vaiko" sumanymas gimė filmuojant "Sūnų". Jie pastebėjo jauną merginą, pirmyn atgal stumdančią vaikišką vežimėlį: "Mes dažnai pagalvodavome apie šią jauną moterį, vežimėlį, jame gulintį vaiką ir apie tą, kurio nebuvo, – apie vaiko tėvą. Tas nebuvimas tapo svarbus mūsų istorijai. Meilės istorijai, kuri yra ir tėvo istorija".

Pasak "Le Monde", atsiimdami "Auksinę palmės šakelę" režisieriai prizą dedikavo Irako įkaitams Florence Aubenas ir Husseinui Hanounui (jų fotografijos buvo iškabintos ant pagrindinių festivalio rūmų) ir padėkojo visiems, kurių dėka atsirado šis filmas.

Jauni penkiasdešimtmečiai

Pasak Tadeuszo Sobolewskio, šiemet Kanuose triumfavo autoriai, kurie dar visai neseniai buvo priskiriami "jaunajam kinui". Jie debiutavo 9-ajame dešimtmetyje, bet ir dabar yra puikios formos ir turi ką pasakyti. Mažiausiai penki realūs pretendentai į "Auksinės palmės šakelę" – Michaelis Haneke (filmas "Paslėpta"), Gusas van Santas ("Paskutinės dienos"), Davidas Cronenbergas ("Prievartos istorija"), Jimas Jarmuschas ("Sulaužytos gėlės") ir broliai Dardenne’ai – iš penkiasdešimtmečių kartos. Didžiausias festivalio favoritas buvo Jimas Jarmuschas, apdovanotas antru pagal svarbą Didžiuoju žiuri prizu.

"Sulaužytos gėlės" ("Broken flowers") – linksma ir liūdna komedija apie vienišą mergišių (Bill Murray), kuris vieną dieną sužino, kad turi suaugusį sūnų. Jis lanko savo senas drauges, stengdamasis įspėti, kuri yra sūnaus motina. Tai komedija apie vienatvę, jaunystę, kuri praeina, apie gyvenimą – amžiną kelionę ir apie tai, kad visko galima atsisakyti pernelyg nesigailint. Kaip tik čia ir glūdi tokia reta šių dienų kine paguoda. Be abejo, tai vienas geriausių šio režisieriaus filmų. Filmo kelionė yra metafora. Vyriškis netikėtai užklumpa savo buvusias drauges, kurios atsidūrė jo sudarytame potencialių motinų sąraše.

Senasis donžuanas galiausiai grįš į namus. Dabar jis įdėmiai stebės aštuoniolikmečius. Tačiau tai nėra tik filmas apie nesugrįžtamai prarastą jaunystę ir sentimentalų bandymą grįžti į praeitį. Sobolewskis teigia, kad į šį iš pirmo žvilgsnio lengvą filmą Jarmuschas įdeda paslaptį: "Ji glūdi mūsų požiūryje į pasaulį. Iš tikrųjų kelionės net nereikėjo. Kontempliavimo dovana apdovanotas keistasis donžuanas tą gerai žinojo. Visai nesvarbu praeitis ir ateitis. Gyvenimas tampa įdomus bet kurioje vietoje ir bet kuriuo momentu, jei tik žiūri į jį iš tam tikro atstumo ir pakankamai užjaučiamai – kaip budistiniuose Yasujiro Ozu filmuose. Jarmuscho – taip pat. Gyvenimas būna liūdnas, būna skaudus, bet skausmas padeda atsiplėšti nuo savęs ir paryškina grožį."

Dienraštis "Libératon" pateikė keletą Jarmuscho minčių apie filmą. Režisierius prisipažįsta, kad jokiam kitam filmui neprireikė tiek mažai laiko – tik metų. "Pats esu savo filmų savininkas ir darau viską nuo A iki Z, nuo scenarijaus iki rodymo licencijos, todėl visas procesas dažniausiai užtrunka dvejus metus." Režisierius sakė, kad savo filmą jis dedikavo Jeanui Eustache’ui, nes žavisi juo ir kaip žmogumi, ir kaip kinematografininku: "Jis kurdavo savo filmus taip, kaip juos įsivaizdavo, visiškai negalvodamas apie komerciškumą. Mano name kalnuose, kur rašau, ant rašomojo stalo yra jo nuotrauka".

Atsiimdamas prizą nepriklausomo kino patronu laikomas Jimas Jarmuchas pasakė pagiriamąjį žodį Kanams, festivalio direktoriui Jilles’ui Jacobui ir festivaliui, remiančiam autorinį kiną nepriklausomai nuo jo tautybės. Jis sakė: "Netikiu apdovanojimais. Kinas – labai subjektyvus dalykas ir jokia žmonių grupė negali demokratiškai išmatuoti jo vertės. Tačiau didžiuojuosi, kad su savo filmu galėjau čia būti kartu su tokiais kūrėjais kaip Cronenbergas, van Santas, Egoyanas, Wendersas, Hou Hsiao-hsienas. Visi priklausome tai pačiai genčiai".

Kaltės klausimas

Kanų filmuose dominavo kaltės klausimas. Stipriausi festivalio filmai kalbėjo apie kaltę – Amerikos kaltę meksikiečių imigrantams (Toomy Lee Joneso filmas "Trys Melkijado Estrados laidotuvės"), Vakarų žmonių kaltę Trečiajam pasauliui (Michelio Haneke’s "Paslėpta").

Dar vienas Holivudo aktorius, pasirinkęs režisūrą, Tommy Lee Jonesas filme "Trys Melkijado Estrados laidotuvės" makabriškoje, bet žavioje "baladėje su lavonu" pasakoja apie senus kaip pasaulis dalykus: apie kaltę ir pragaro bausmę, kuria turi patikėti meksikietį kaubojų nušovęs amerikietis kareivis. Kitaip jis nesulauks atpirkimo. Tommy Lee Jonesas, savo filme suvaidinęs pagrindinį vaidmenį, buvo apdovanotas prizu už geriausią vyro vaidmenį, filmas pelnė ir prizą už geriausią scenarijų (Gillermo Arriagai).

Filme "Paslėpta" ("Caché") prizu už geriausią režisūrą apdovanotas austrų režisierius Michaelis Haneke meistriškai naudojasi dar Hitchcocko sugalvota "suspence", tiesiog neleisdamas žiūrovui atsigauti. Pasak Sobolewskio, jis provokuojamai ir nesilaikydamas politinio korektiškumo klausia, ar Vakarų kaltės jausmas yra perdėtas ar tiesiog įsivaizduotas. Gal nuolatinis mušimasis į krūtinę už praeities nuodėmes naikina mūsų civilizaciją lygiai taip pat kaip šantažas, griaunantis pagrindinio filmo herojaus šeimą?

Pats režisierius "Libération" puslapiuose prisipažino, kad filmo "Paslėpta" tema yra kaltės jausmas, kurį visi, ypač mes, turtingieji vakariečiai, jaučiame pasauliui, bet taip pat ir tas, kurį jaučia kiekvienas žmogus, atsigręždamas į savo gyvenimo įvykius. Kaip elgtis? Tai pasirinkimo, moralės, atsakomybės klausimas.

"Izvestijų" korespondentės Anos Fedinos paklaustas, ar pasakodamas apie emigrantų sūnaus kerštą prancūzui Haneke turėjo omenyje Alžyro karą, režisierius atsakė: "Jį ir ne tik jį. Kiekvienos šalies istorijoje yra tamsių dėmių ir kiekvienas iš mūsų dėl kokios nors priežasties jaučia kaltę, tad tas pats gali įvykti Austrijoje, Amerikoje, Jugoslavijoje... Norėjau, kad pagrindinis herojus būtų viešas asmuo ir kad alžyrietis Mažidas galėtų jį pamatyti per televiziją. Danielio Auteuille’o herojų mes specialiai padarėme literatūrinės pokalbių laidos vedėju – pirma, kad parodytume, kaip elgsis išsilavinęs, kultūringas žmogus, tapęs psichologinės atakos, faktiškai – terorizmo objektu; antra, norėjome, kad žiūrovai nemanytų, jog su graužiančios sąžinės problema gali susidurti tik necivilizuoti žmonės."

Prizas geriausiai aktorei paskirtas izraelietei Hannai Laslo, vaidinusiai garsaus Izraelio režisieriaus Amoso Gitai filme "Laisvoji zona" ("Free zone"). Savaitraščio "Telerama" kritikas Aurelienas Ferenczi filmą pavadino kelio filmu apie tris moteris – amerikietę, izraelietę ir arabę, kurios keliauja Jordanijos link, į laisvąją zoną. Pasak Ferenczi, tai netolerantiškumo ir negebėjimo bendrauti istorija. Kritikui filmas primena ir Abbaso Kiarostami "instaliacijas". Jis teigia, kad režisieriui pavyko perteikti moterų prisiminimus, išgyvenimus, pasakojimus apie kasdienybę ir paversti juos dinamišku dialogu, todėl filmas palieka didelį įspūdį. Tačiau tai ir aktorių nuopelnas, ypač Hannos Laslo. Ją Ferenczi pavadino "izraeliečių Balasko".

Beje, "Telerama" kritikų reitinge būtent Laslo buvo laikoma realiausia pretendente į prizą už geriausią moters vaidmenį, nors vyravo nuomonė, kad prizas turėtų atitekti atidarymo filme "Lemingas" vaidinusiai Charlotte Rampling.

Žiuri prizas atiteko kinų režisieriui Wang Xiaoshuai už filmą "Šanchajaus svajos" ("Shanghai Dreams"). Šis režisierius – bene garsiausias kinų Naujosios bangos kūrėjas, vienas pirmųjų kinų nepriklausomųjų. Po 1994 m. pasirodžiusio filmo "Dienos" ("The Days") jis buvo įtrauktas į juoduosius sąrašus. Tada jis pradėjo kurti filmus svetimu vardu ir tęsė karjerą, kuri 1999 m. jį atvedė į Kanus (filmas "Taip arti rojaus") ir į Berlyną, kur 2001 m. jo "Pekino dviratis" buvo apdovanotas "Auksiniu lokiu". "Telerama" korespondentui režisierius prisipažino, kad dabar cenzūra susilpnėjo, todėl jis galėjo Kanų konkurse parodyti savo naujausią filmą "Šanchajaus svajos". Pasakojimas perkelia į 7-ojo dešimtmečio Kiniją. Filmo herojė – devyniolikmetė mergina, priversta kartu su tėvais iš miesto keltis į kaimą "kelti vietinės pramonės". Šeima klausosi "Amerikos balso" ir svajoja grįžti į Šanchajų. Filmo herojei keliama viena sąlyga: jai negalima draugauti su vietiniais, kad nekiltų grėsmė ištekėti ir visam laikui pasilikti užkampyje. Filme rodomi įvairūs "pogrindiniai" vakarėliai, Travoltos šokius ir darbužius mėgdžiojantys jauni kinai. Ferenczi rašo: "Tačiau "Šanchajaus svajos" nėra komedija, netrukus merginos gyvenimas taps dramatiškas. Kas atsakingas už tai, kad gyvenimas nepavyko? Be abejo, komunistinis režimas. Bet ir pernelyg valdingas tėvas, savo vaikų nelaikantis tiek subrendusiais, kad leistų jiems naudotis laisve ir demokratija… Ar tai opoziciškas filmas? Čia viskas atvira ir kas žino, ar istorija negalėtų pasikartoti Vakaruose, be abejo, tais pačiais metais". Kritikas pažymi, kad Wang Xiaoshuai režisūra yra preciziška, kartais elegantiška.

Pagal "Gazeta Wyborcza", "Le Monde", "Libération", "Izvestija", "Telerama" parengė Kora Ročkienė