Gyveno kartą knygrišys...

Tadas Lomsargis. Įrišimo eskizas (Petro Cvirkos "Žemė maitintoja, 1-asis leid., 1935 m.)

Knygrišystė dažnai lyginama su architektūra. Ir ne veltui. Pagrindiniai trys kriterijai, kuriuos Vitruvijus kadaise taikė architektūrai – patvarumas, funkcija, grožis – puikiai tinka ir knygrišystei. Kaip ir pastatas, įrišimas turi savo konstrukciją, "eksterjerą" ir "interjerą", tam tikrą "talpą", pagaliau jo išorinis apdaras daugiau ar mažiau atspindi vidaus turinį, struktūrą, paskirtį. XIX a. – XX a. pradžioje atsiskyrė masinė pramoninė ir rankų darbo knygrišystė. Pastaroji palaipsniui perėjo į menininkų ir knygų restauratorių rankas. Iki tol ir giesmynas, ir mokslinis veikalas, ir grožinė literatūra galėjo turėti vienodai dekoruotus viršelius. Šiuolaikiniai meniniai įrišimai nuo senųjų istorinių skiriasi ne tik tuo, kad yra unikalūs autoriniai meniniai dirbiniai, bet pirmiausia tuo, kad čia viršelio dekoras (ir pats įrišimas) glaudžiai susijęs su knygos turiniu plačiąja prasme – tiek su teksto turiniu, tiek su grafiniu jo apipavidalinimu. Įrišimas turi pratęsti, papildyti, interpretuoti turinį, sudaryti su juo harmoningą semantinį ir stilistinį vienį, tačiau jokiu būdu ne aprašyti. Būtent tai ketvirtame dešimtmetyje savo darbais ir žodžiais pirmą kartą skelbė profesionalus knygrišys Tadas Lomsargis (1905–1942).

Art deco stilistika (tokia modernios knygrišystės sąmprata, suliejusi senas tradicijas turintį amatą, modernų meną bei individualią raišką, kokia pasižymėjo Lomsargio kūryba) užgimė ir labiausiai suklestėjo tarpukario Prancūzijoje. Tuo metu Paryžiuje garsiausių knygrišių įrišti (ir geriausių to meto dailininkų iliustruoti) leidiniai šiandien aukcionuose vertinami dešimtimis tūkstančių eurų. Apie pažangiausius prancūzų laimėjimus šioje meno srityje žinojo ir jais sekė geriausi visos Europos knygrišiai bei mokyklos, ne išimtis ir T. Lomsargis. 1938 m., vos baigęs knygrišystės mokslus Prahos valstybinėje grafikos mokykloje (prieš tai dar kurį laiką mokėsi Kauno meno mokykloje, lankė J. Vienožinskio piešimo ir tapybos studiją), buvo paskirtas dėstyti neseniai įsteigtoje Kauno I valstybinėje amatų mokykloje, knygrišystės ir kartonažo skyriuje. Per visą kūrybos laiką įrišo apie 60 knygų. Figūrinis, ornamentinis ar abstraktus Lomsargio sukurtų viršelių dekoras visada buvo lakoniškas ir saikingas; lengva ir grakšti, kartais daugiasluoksnė, o kartais įtampos kupina auksavimo linijų ar taškų kompozicija ne slėpdavo, o išryškindavo medžiagos grožį ir tekstūrą. Dažnam viršeliui naudojamas dviejų spalvų kontrastas suteikdavo emocinio krūvio. Kartais vienintelė meninės raiškos priemonė buvo tik knygos pavadinimas. Tokie įrišimai lietuviams, įpratusiems prie augalinių ar pseudoliaudiškų ornamentų, turėjo atrodyti labai neįprasti. Be šios novatoriškos ir minimalios plastinės raiškos, kiekvieną kartą rišdamas Lomsargis siekė kuo tobulesnės technikos, naudojo tik geriausias medžiagas ir nesiimdavo įrišti menkaverčių leidinių. Pagarba knygai ir dėmesys jos turiniui, geras formos, medžiagų ir apdailos technologijų išmanymas, formų ir spalvų harmonija – tai reikalavimai, kuriuos jis kėlė savo mokiniams ir kurių laikėsi pats.

Norint įvertinti Tado Lomsargio indėlį į Lietuvos kultūrą ir ypač į meninės knygrišystės raidą neužtenka pasakyti, jog tai buvo pirmas ir vienintelis profesionalus knygrišys tarpukario Lietuvoje. Į šią meno sritį jis atnešė modernaus meno formas ir kokybiškai naują santykį su įrišama knyga. Tačiau nereikia pamiršti, kokį trumpą laikotarpį jis kūrė, kiek daug jam pavyko padaryti ir su kokiais sunkumais teko susidurti. T. Lomsargio veikla nebuvo deramai įvertinta, platesnio (net intelektualiosios bendruomenės) pripažinimo ir dėmesio nesulaukė. Toks visuomenės abejingumas knygrišystei jį labai skaudino. Vienintelė paguoda buvo saujelė bibliofilų, 1933 m. susibūrusių į XXVII knygos mėgėjų draugiją, kuri puoselėjo ir propagavo knygos meną (o knygrišystė yra sudėtinė jo dalis). Jie nuoširdžiai domėjosi ir žavėjosi Lomsargio darbais, užsakydavo įrišti kai kuriuos draugijos leidinius, šitaip suteikdami menininkui ne tik finansinės, bet ir moralinės paramos. Viename savo susirinkimų draugijos nariai išklausė T. Lomsargio pranešimą apie knygų įrišimus. Viskas pamažu įsibėgėjo, ėmė formuotis meninei knygrišystei palanki terpė – aktyvus bendradarbiavimas su draugija, parodos (paulinės parodos Paryžiuje 1937 m., Niujorke 1939 m., IV rudens dailės paroda 1938 m. Kaune), pedagoginė veikla (mokinių skaičius kasmet gausėjo)... Šiandien galime tik spėlioti, kaip būtų pasisukęs lietuvių meninės knygrišystės kelias, jei ne karo sumaištis ir tragiška T. Lomsargio žūtis 1942 m. Deja, jo idėjos, mokymas, estetinis skonis, meninės knygrišystės samprata ir nuostatos pokariu nebuvo tiesiogiai pratęstos. Meninės knygrišystės tradicija nutrūko, o vėl prikelta buvo visai kitos kartos ir kitos mokyklos menininkų tik 9-ajame dešimtmetyje. Vis dėlto T. Lomsargio kūryba yra labai svarbi lietuvių meninės knygrišystės raidos grandis. Jo asmenyje, jo kūryboje lietuvių knygrišystė žengė žingsnį iš senosios į šiuolaikinę, buvo pakylėta iš amatų į meno sferą. T. Lomsargio atminimas ne tik tiesiogiai, kaip šioje parodoje, suvienija dabartinius meninių įrišimų kūrėjus, bet ir yra nepaprastai svarbus jų profesinei savimonei, tęstinumo suvokimui; jo veikla ir kūryba – tai pamatas, ant kurio laikosi lietuvių modernioji meninė knygrišystė. Be jo ji būtų tarsi pakibusi ore. Turime nuostabią šio knygrišio atminimui skirtą Leono Gudaičio monografiją "Tadas Lomsargis" (1995), tačiau kuriame nors muziejuje būtų džiugu matyti nuolatinę Tado Lomsargio įrišimų ekspoziciją.

T. Lomsargio šimtųjų gimimo metinių paminėjimo proga UNESCO galerijoje surengta knygrišystės paroda "Atmintis" buvo suorganizuota Vilniaus knygrišių gildijos. Jau keletą metų Vilniaus didžiųjų bibliotekų knygrišiai-restauratoriai greta odininkų aktyviai dalyvauja meninės knygrišystės parodose, tuo prisidėdami prie pastaruoju metu Lietuvoje pastebimo bendro šios meno rūšies pakilimo. Augantį knygrišystės ir knygos meno kūrėjų aktyvumą geriausiai iliustruoja keturi meninės knygrišystės simpoziumai, pradėti rengti 1999 m. bei autorinės dailininko knygos parodos. 2003 m. gegužės mėnesį šie restauratoriai įsteigė Vilniaus knygrišių gildiją – visuomeninę organizaciją, siekiančią pratęsti gildijos, gyvavusios Vilniuje nuo XVI a. iki 1893 m., tradicijas. Per tuos porą metų gildijos nariai savo įrišimus jau eksponavo Vilniaus rotušėje, 2004 m. knygų mugėje LITEXPO parodų rūmuose ir kt. Iš trylikos jos narių dauguma yra restauratoriai. Šioje parodoje gildija pristato ir savo logotipą bei karaliaus Jono Kazimiero privilegijos, suteiktos Vilniaus knygrišių cechui 1664 m., kopiją.

Greta keleto paties Tado Lomsargio įrišimų šioje parodoje (kas po vieną, kas po dvi) įrištas knygas eksponuoja net dvidešimt aštuoni kūrėjai. Daugiausia darbų sukurta per kelerius pastaruosius metus, kai kurios knygos įrištos visai neseniai ir dar niekur nebuvo pristatytos. Taip sukuriama pakankamai plati šiuolaikinės meninės knygrišystės panorama. Visi darbai savaip vertingi ir įdomūs. Išskirti norėtųsi nebent S. Tamulio, F. Saladžiaus, C. Poliakevičiaus, R. Dūdos, R. Andriulaitytės, D.M. Šaulauskaitės, J. Armonavičiūtės, E. Keršulytės, G. Aleknavičiūtės-Kuprevičienės, G. Smaliukienės, D. Gajauskienės, A. Vaitiekūnaitės ("Krikščionybės kronika") įrišimus.

Odininkų ir restauratorių darbai vieni kitiems nenusileidžia nei menine, nei juo labiau technine kokybe, tačiau skirtumų galima įžvelgti. Restauratorių kūriniuose ryškesnis dėmesys ir pagarba knygrišystės klasikai, todėl jų plastinė raiška minimalesnė, lakoniškesnė, santūresnė, juose daugiau nuorodų į senuosius istorinius įrišimus (tamsus koloritas, spalvos netolygumais "pasendinta" oda, lenkta nugarėlė su išryškintais ryšiais, naudojamos auksavimo bei aklojo įspaudo technikos). Odininkų meniniai sumanymai neretai drąsesni, jie lengviau imasi eksperimentų, laisviau interpretuoja tradicijas, nevengia ekspresyvesnių, aštresnių, vešlesnių formų bei kontrastų, nebijo nusižengti funkcionalumui. Neverta svarstyti, kas geriau; tai tik du keliai, vedantys link vienodai gerų rezultatų.