Sapne raibuliavo skara

Eglė Špokaitė (Dezdemona) M. Raškovskio nuotr.

Vėlyvoji Shakespeare’o tragedija "Otelas", pasak rašytinių šaltinių, pirmą kartą suvaidinta 1604 m.

Shakespeare’o tema vis kitaip skamba muzikoje, regisi vaizduojamoje dailėje, prabyla tylia kūno plastikos kalba.

Šįsyk – baletas. "Otelas", pavadintas "Dezdemona". Nepasakysi, kad nauja, bet... naujai. Priminkime: dar 1818 m. Salvatore Vigano (prieš romantizmo laikotarpio baletmeisteris) kūrė baletus pagal Shakespeare’o kūrinius "La Scala" teatre. Vienas ryškiausių – "Otelas, arba Venecijos mauras".

Šiemet Vilniuje šia tema baletą sukūrė rusų baletmeisteris Kirilas Simonovas. Žurnalistai ir meno kritikai, atėję į spaudos konferenciją, nusivylė nesutikę jauno kūrėjo. Tačiau festivalio rengėjai pasakojo: matysime "Dezdemonos sapną".

Premjeros vakarą prašmatnioje programoje visi žiūrovai stambiausiomis raidėmis – lyg primityviame reklamos tekste – galėjo perskaityti: "... miegojo Dezdemona ir niekas nežinojo, ką ji sapnuoja... miegojo Dezdemona ir niekas nežinojo, ar ji beprabus..."

Atsiveria scena. Už perregimos uždangos vaizdas: ore pakibę spygliai grėsmingai byloja, kad artinasi tragedija. Spygliai pakyla dar aukščiau – kad giliau įsmigtų. Taip sapną pateikia (arba taip jo pateikimą suvokėme mes...) scenografijos autorius Emilis Kapeliušas.

Ir... tyli uvertiūra... be muzikos...

Šokis – pirmas; muzika pasigirs vėliau, kur kas vėliau... Vienintelis garsas – puantų ritmas.

Lemtingoji Shakespeare’o skarelė – ta, kuriai lemta būti šalia širdies – balete anaiptol ne skarelė, ne subtili detalė...

Skara! Ji mirguliuoja, raibuliuoja, tiesmukai rodosi jau pirmosiose scenose – sapno pradžioje. Ji raudonuos įvairiausiais atspalviais iki pat sapno pabaigos, netekusi autentiško šekspyriško žemuogių piešinio.

Bet... Iškart sužavi kostiumai. Jie užburia, nes mes taip pasiilgome teatrinio, plastiško, grakščia linija skriejančio drabužio...

Šįsyk neabejojame: žvelgiame į sceną, o ne į garsaus siuvėjo modeliuotojo parduotuvės vitriną.

Kostiumus šiam spektakliui sukūrė peterburgietė, buvusi kaunietė Stefanija Hanalda Graurogkaitė. Jono Vaitkaus studijos auklėtinė spaudos konferencijoje prisipažino dirbusi atsakingai kaip niekad... Ne tik "Dezdemona", bet ir tėvynė jai – labai svarbu.

Baleto trupės meno vadovė Tatjana Sedunova žadėjo: matysime baleto metaforų, avangardo elementų – tokiais būdais Kirilas Simonovas žvelgs į pasaulį Dezdemonos akimis.

Keistai, savitai dairosi Kirilas Simonovas. Ar apie tai "groja" Anatolijus Šenderovas, diriguoja Robertas Šervenikas? Ką jaučia šokėjai ir muzikantai, ar jie kartu?

Apie kūrėjų ir atlikėjų jausmus reikėtų klausti jų pačių. Tačiau apie muzikos ir šokio dermę – ar junta ją žiūrovai – galėtume ilgai diskutuoti. Pernakt. Gal kas ir diskutavo: naktį po premjeros miegoti neleido pilnatis.

Ta skara... Ji persekioja ne tik Dezdemoną, bet ir žiūrovus, net įkyriai. Kur Venecijos paslaptis? Ar jos spėjimas – rusiškos "častuškos"? O gal kitaip: gražu, nes gražu. Ryšku!

Apie metaforas...

Viena jų – gal esminė – šokėjus uždengiantis audeklas. Mes tai jau matėme... Regėjome ne kartą, kad ir Jurijaus Smorigino darbe Lietuvos operos ir baleto teatre – Osvaldo Balakausko "Makbete". "Buvo surasta įdomių, efektingų sceninių metaforų – pavyzdžiui, didžiulis audeklas, į avansceną tempiamas kordebaleto, simbolizavo Makbetą užgriūsiančią nusikaltimo naštą", – taip 2000 m. apie baletą "Makbetas" rašė Helmutas Šabasevičius.

O avangardas... Turbūt reikėtų susitarti, ką vadinsime avangardu.

"Dezdemona". II veiksmas M. Raškovskio nuotr.

Ar tai – neramiame Dezdemonos sapne kardais kovojančios moterys? O gal – scena, kai Otelas, tartum rusų proletaras, likbezina savo moterį? (Komentaras nemokantiems rusų kalbos: likbezas – neraštingumo likvidacija Rusijoje, o dar – taikli Majakovskio metafora. Pasak poeto, likbezas – kai vyras muša žmoną).

Nors... Kaip proletaras nemuš... Net Shakespeare’o žinovas Anthony Borgessas rašė, kad Dezdemona anaiptol ne tokia tyra kaip Ofelija; ji – venecijietė, o visos venecijietės buvo laikomos kurtizanėmis. Žilvičio dainos posmas jau tikrai įtartinas, o moralistui – gal net nepadorus. Dezdemona dainuoja: "Kodėl, – pasakiau, – su kitom tu bastais? – / Dainuokim, žilviti, žilviti!/ O man jis: – Miegosi ir tu su kitais..." (Alekso Churgino vertimas).

Baleto-sapno Dezdemona nedainuoja. Tai jau išties būtų pernelyg avangardiška. Tačiau aistringai sušnara, šūkteli, aikteli kordebaleto šokėjos – tose scenose garso ir judesio derme neabejoji.

O šokio leksika? Ji – impulsyvi, kiek eklektiška ir regėta, – ne žiūrovų sapnuose, anaiptol ne... Otelo lagaminas asocijuojasi su iškeliaujančia (ir taip pat skausmingai mylinčia) Olga Specifceva Boriso Eifmano balete "Raudonoji Žizel".

Baleto baigtis – lyg dausose. Jiedu susitiko! Dezdemonos ir Otelo duetas toks romantiškas, kad norom nenorom tikiesi: gal pagal senąją romantizmo tradiciją Dezdemonos dvasia ims ir praskries virš scenos, kaip kadaise (ne)matoma virve išskriedavo primadonos Løvenskjoldo balete "Silfidė".

"Dezdemonos" premjeros vakarą nei virvės, nei naivių sparnelių nebuvo. Buvo daug aplodismentų. Neveltui! Vaidmenys – sukurti. Paskutinysis iš kūrėjų scenoje pasirodė Anatolijus Šenderovas; visų pirma itin pagarbiai jis nusilenkė duobei – orkestrui.

Sapno Dezdemona – Eglė Špokaitė. Negali nejausti: ją kaip Dezdemoną savaip regėjo – mylėjo – kompozitorius, baletmeisteris, kostiumų dailininkė...

Špokaitė to verta. Spaudos konferencijoje galėjome paklausti: ar jos patirtis, vaidinant Dezdemoną Eimunto Nekrošiaus spektaklyje, netapo našta; ar neslegia ta kupra, kurią dramos Dezdemona vilko... Bet konferencijoje Špokaitės nebuvo.

Pamatę premjerą supratome: jokios kupros! Eglė Špokaitė suvokė vaidmenį kitaip – šokiu perteikė ne Nekrošiaus dramaturgiją, o Šenderovo muziką.

Dar apie vaidmenis ir atlikėjus...

Otelas – Aurimas Paulauskas. Jis, regis, pačiu laiku gavo vaidmenį, kurio laukiama ilgai ir nekantriai. Įtaigu!

Jagas – Eligijus Butkus. Lietuvos baleto primo Jono Katakino mokinys vertas savo mokytojo, jo išraiškingų rankų. Lėkštoka ir labai senoviška būtų aiškintis, kuris kurį privalo pralenkti – mokinys mokytoją ar atvirkščiai. Mene lenktynių nėra. Yra laimė atsiskleisti.

Kasijus – Aurelijus Daraškevičius. Be abejo, jis – artistas. Ne tik Dezdemonos sapne...

Minėdami Rūtos Kudžmaitės pavardę, visų pirma prisimename jos tėvą – talentingąjį šokėją Vytautą Kudžmą. Nelengva balerinos dalia – peržengti dinastijos barjerus, tapti savimi. Jos Bjanka – labai arti Shakespeare’o Bjankos. Autentiška... Nekeista. Šokėja – intelektuali.

Ir Emilija...

Rašydami apie Miki Hamanaką – juodąjį, dramatiškąjį baleto "Dezdemona" džiaugsmą – šio rašinio bendraautoriai kiek stabtelėjo. Autorei svarbu, kad Miki Hamanaka šoka smagiai kaip reta. Visada! Niekada nepasakytum, kad ji dirba: šoka, ir tiek... Lengvesnė už pūką.

Autorius teigia: ne baletas "Dezdemona" kalbant apie japonę baleriną svarbiausia. Ji – gulbė. Kitos Lietuvoje kol kas neturime.