Nuoširdumas nuginkluoja

Akimirkos iš "Dalios" spektaklio su jaunaisiais solistais M. Raškovskio nuotraukos

Tik lankydamasi trečiame Balio Dvariono "Dalios" spektaklyje Lietuvos operos ir baleto teatre (vasario 24 d.) supratau, kad greta trijų ryškių "globėjiškų" baritono ir bosų vaidmenų šioje operoje itin intensyviai išnaudojami tenorai. Į šį faktą dėmesį atkreipė "jaunieji liūtai" (šį terminą skolinuosi iš džiazo pasaulio) – Arūnas Dingelis, Mindaugas Zimkus ir Kęstutis Alčiauskis, dalyvavę spektaklyje, šįkart skirtame jaunųjų pasirodymams.

Didžiausiu atradimu tapo Arūno Dingelio Jurgelis. Iki tol nebuvau girdėjusi šio dainininko ir neką apie jį težinojau, tačiau jau pirmos lakiai ir užtikrintai išdainuotos frazės paskatino suklusti ir įdėmiau pažvelgti į jauną solistą. Puikus "Dievo duotas" aukštas registras, ramus ir užtikrintas muzikos ir vaidmens atlikimas ir pagaliau labai natūrali laikysena scenoje leidžia manyti, kad A. Dingelis – labai perspektyvus operos dainininkas. Beje, ir savo išvaizda solistas puikiai derėjo prie 5–6-ojo dešimtmečių filmų dvasios, operos stilistikos (toks simpatingo, teigiamo jaunuolio tipažas).

Skudučio vaidmenį atlikusio Mindaugo Zimkaus pasirodymo atradimu nepavadinsi. M. Zimkus – jau išsipildžiusi viltis. Jis scenoje – ne naujokas, tačiau vaidmenį atliko kažin kaip šviežiai, matyt, nenorėdamas nusileisti savo mokytojui Virgilijui Noreikai. M. Zimkaus dainavime galima išgirsti V. Noreikos intepretacijos atgarsių ir netgi panašių balso intonacijų, tačiau tai netrukdo. Žymiąją baladę M. Zimkus atliko jautriai, subtiliai, o jo trumpi pasirodymai kitose operos scenose visuomet suteikdavo veiksmui gyvumo.

Į M. Zimkų įdomu žiūrėti, kaip ir į dar vieną "Dalios" tenorą – Skačkausko vaidmenį atlikusį teatro solistą Kęstutį Alčiauskį. Apie šio atlikėjo patirtį byloja užtikrintumas ir aktyvi meninė pozicija scenoje. Nors ir nedidelis, Skačkausko vaidmuo įsėda į galvą ir ausis – akivaizdu, kad solistas jį parengęs puikiai.

Kitu operos vyrų balsų trejetuku, įkūnijančiu "patroniškus" vaidmenis, pavadinčiau baritoną Giedrių Prunskų (Dalios tėvas Radvila) bei bosus Egidijų Dauskurdį (grafas Tyzenhauzas) ir Eugenijų Chrebtovą (vyskupas Masalskis). Labiausiai prityręs yra E. Dauskurdis, jam jau teko dainuoti Leporelą, Sparafučilę ir kitus boso vaidmenis mūsų teatro scenoje. Tad nors grafo Tyzenhauzo vaidmenį jis atliko pirmą kartą, sudainavo jį itin užtikrintai, demonstruodamas gražų balso tembrą, jo lakumą ir puikią dikciją. Ir apskritai šį kartą daugumai dainininkų tikrai negalėtum prikišti, kad jų dainuojamus lietuviškus žodžius sunku suprasti.

Tyzenhauzo "kolega" E. Chrebtovo vyskupas Masalskis nebuvo toks užtikrintas scenoje. Buvo matyti, kad tai – jauno atlikėjo debiutas, galbūt net pirmasis pasirodymas operos scenoje soliniu vaidmeniu. Jį dar reikėtų gerokai tobulinti, kaupti atlikimo priemonių arsenalą, tačiau ir dabar galima pasakyti, kad E. Chrebtovo balsas gražus, o laikysena scenoje natūrali.

G. Prunskaus Radvila nekėlė jokių abejonių – tai gerai parengtas ir užtikrintai atliktas vaidmuo. Kuriamas švelnaus tėvo ir grakščiai rūstaus liaudies kovotojo paveikslas, demonstruojamas puikus balsas, kurio "putojimas" (kaip rašė Edmundas Gedgaudas) čia tiko. Apskritai interpretacijų grakštumas buvo viena iš pagrindinių jaunųjų solistų kuriamų vaidmenų savybių, galbūt jį lėmė nesena "Sevilijos kirpėjo" patirtis, be to, Operos studijos auklėtiniai yra puikiai parengti scenai.

Pati opera – gana kaleidoskopiška, neleidžianti vienareikšmiškai išskirti Dalios personažo, bet šįkart ir atlikimas neišryškino jo svarbos. Šiame vaidmenyje debiutavo Aistė Širvinskaitė. Iki tol teko girdėti dainininkę interpretuojant koncertinę barokinę muziką – tikėjausi, kad ir jos pasirodymas "Dalioje" paliks tokį pat malonų įspūdį. Deja, teatro scena A. Širvinskaitei nepakluso. Dainininkės balsas gana lakus, bet, matyt, iš jaudulio ji buvo pernelyg susikausčiusi. Akivaizdu, kad norėdama įveikti vidinį drovumą, ji turėtų dar nemažai padirbėti lavindama sceninį judesį.

Šis "Dalios" spektaklis buvo skirtas jaunimui pasirodyti, tačiau scenoje išvydome ir patyrusius solistus. Laimos Jonutytės Ieva – labai gyvybinga, puikiai sukurtas kontrastas pagrindinei veikėjai Daliai. L. Jonutytės dainavimui būdinga aukšta vokalo kultūra. Charakteringai savo vaidmenis atliko Arvydas Markauskas (klebonas Gėrikas), Laima Domikaitė (Motina) ir Jonas Valuckas (Gūščia). Nedidelis vienuolio Barnabo vaidmuo įsimena Rafailo Karpio dėka.

Jauniesiems atsiskleisti, be abejo, padėjo vieno iš Operos studijos dėstytojų, teatro senjoro Vytauto Viržonio batuta. Tiesa, "Dalią" V. Viržonis dirigavo pirmą kartą, tad tai buvo ir maestro debiutas. Jo interpretacija buvo veržli, spektaklis vyko dinamiškai, gyvai.

Kad ir kaip vertintume "Dalios" ar kurio kito spektaklio pastatymą, jaunimo dalyvavimas jam visuomet suteikia nenusakomo žavesio, galbūt ir dėl entuziastingos "palaikymo komandos" tarp žiūrovų, kurios kažkodėl niekada negirdi, kai dainuoja prityrę meistrai. Jaunystės nuoširdumas nuginkluoja.