Meilės ir klastos šokis

"Skraidantys durklai"

"Užburiantis kaip "Bevardis", romantiškas kaip "Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas" – jūs niekada nematėte tokio vaizdingo filmo, bet jau seniai norėjote pamatyti..." Tokie anonsai gana tiksliai pasako, ko tikėtis iš Zhang Yimou filmo "Skraidantys durklai" (Kinija, Hong Kongas, 2004). Kažkas lengvai bėgios bambukų viršūnėmis, plaikstysis ryškiaspalviai audiniai didingo peizažo fone, o herojai "mylės ir negalės", savo aistrą meistriškai įkūnydami kovų baletuose. Kai Vakarų menas baidosi vizualumo, nenorėdamas būti dekoratyvus ir paviršutiniškas, Rytų menininkai nesidrovėdami semiasi iš tūkstantmečių tradicijų aruodo, stengdamiesi priblokšti televizijos nususintą vaizduotę. Ar taip semdamiesi neišsisemia – kitas klausimas. Žiūrint, ko ieškote kine. Jei vizualinio malonumo – jo bus atseikėta su kaupu. Jei dar reikia sutaurintos meilės istorijos – gausite ir ją. Bet jei kinas jums – bandymas peržengti savo ribas, atrasti netikėtas patirtis ir atsidurti ten, kur nesitikėjote – gal geriau eikite į kitą filmą. Nes "Skraidančių durklų" netikėtumai iš anksto apskaičiuoti, o didvyriški herojų gestai tik parodo jų beprasmiškumą.

Filmas nukelia į 859 m. Kiniją, kai dėl silpnos imperatoriaus valdžios ir korumpuotos vyriausybės prasidėjo visuotiniai bruzdėjimai. "Skraidančių durklų namai" – viena iš stipriausių ir geriausiai organizuotų grupuočių, ginančių (kaip dabar įprasta sakyti) paprastus žmones. Du policijos pareigūnai gauna užduotį išsiaiškinti, kur slapstosi "Skraidantys durklai" ir kas jų naujasis vadas. Todėl vienas jų neva išgelbsti iš kalėjimo merginą, susijusią su paslaptingais kovotojais, ir tikisi su ja patekti pas "durklus".

Iš pradžių filmas atrodo daug žadantis – tikrai atima žadą aklos merginos šokis. Tačiau vėliau prasideda nesibaigiantis bėgimas, ir subtiliems jausmų pustoniams išreikšti pristinga kvapo. Nors tikriausiai toks ir buvo režisieriaus sumanymas – kad intensyvus filmo ritmas ir pavojaus atmosfera įkaitintų tramdomą aistrą iki raudonumo (žinoma, kraujo). Filmo struktūra panaši į daugiadugnės dėžutės – jau tariesi perpratęs slaptas herojų mintis ir "misijas", tačiau čia pat viskas apsiverčia aukštyn kojom. Herojų tapatybė ir jausmai nuolat keičiasi, ir iki pat pabaigos negali žinoti, "kas yra kas". "Skraidančiuose durkluose" organiškai susipina trilerio, veiksmo filmo, romantinės dramos ir detektyvo elementai.

Tačiau kovų istorija (kaip ir Kinijos istorija) tėra pretekstas kalbėti apie netikėtą meilės istoriją. Šokėja Mei (Zhang Ziyi) ir kapitonas Jin (Takeshi Kaneshiro) – vienas kito verti partneriai ir priešininkai. Abu puikiai valdo ginklus, kūno judesius ir savo emocijas. Abu meluoja, bet, nors atsidavę skirtingiems idealams, abu sugeba peržengti pareigos ribas. Tačiau jausmas negali būti aukščiau pareigos – bent jau senovės Kinijoje. Todėl šis jausmas iš anksto pasmerktas. Tai žino herojai, tai žino jų draugai ir priešai, tai žino netgi žiūrovai kino salėje. Tačiau režisierius, pasirodo, to nežino. Ir tada atsitinka kažkas tikrai tragiška – nesibaigiantis finalas. Visą filmą puikiai valdęs ritmą, pabaigoje režisierius paleidžia vadeles ir iš rytietiškos sakmės mes patenkame į vakarietišką muilo operą, kur herojai miršta ir prisikelia, miršta ir prisikelia. Ir vis kaunasi, kaunasi, taškosi kraujais sniege (tobuli hieroglifai, bet visiškai nereikalingos konvulsijos). Jeigu taip norėta parodyti, kad draskymasis ir kova dėl meilės – amžina, tai gal ir pavyko. Bet argi to neatskleidė filmas?

Amžinas meilės vergas Simonas Ližė