Muzika

Ta pati ir kitokia muzika

Vakarai Filharmonijoje su Lietuvos kameriniu ir Nacionaliniu simfoniniu orkestrais

Aldona Eleonora Radvilaitė

iliustracija
Robertas Šervenikas ir Aleksejus Volodinas
M. Raðkovskio nuotr.

Vasario 23 d. koncerte Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Lietuvos kameriniam orkestrui dirigavo svečias iš Vokietijos, vargonininkas, pianistas ir dirigentas Leo Krämeris. Tarptautinių vargonininkų konkursų Austrijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir Italijoje laureatas yra Saro katedros dirigentas, vadovauja filharmonijos chorui ir Bacho draugijai, dažnai kviečiamas į tarptautinių vargonininkų konkursų žiuri. 1992–1994 m. jis buvo Estijos filharmonijos orkestro vadovas, nuo 1995 m. – kviestinis Minsko filharmonijos orkestro dirigentas, kasmet rengia įvairių stilių programas su Sankt Peterburgo filharmonijos kameriniu orkestru.

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Felixo Mendelssohno-Bartholdy Uvertiūra "Vasarvidžio nakties sapnas" ir Koncertas smuikui ir orkestrui e-moll, op. 64. Jį, susirgus programoje numatytai atlikėjai – japonei Tamaki Kawakubo (JAV), griežė neseniai Vilniuje vykusiame antrajame tarptautiniame Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurse aukščiausią apdovanojimą – II premiją (I nebuvo skirta) – laimėjusi Amsterdamo konservatorijos studentė Lisa Jacobs. Kelių konkursų Nyderlanduose laureatė jau koncertavo įvairiose pasaulio šalyse: Italijoje, Austrijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, JAV, Rusijoje, dalyvavo daugybėje žinomų smuiko pedagogų meistriškumo kursų.

Besiklausant romantiškos, grakščios Mendelssohno muzikos, susidarė įspūdis, kad dirigentas ją traktuoja kaip nuo mūsų laikų nutolusią senovinę, racionalią tvarkingai sudėliotų garsų tėkmę. Joje vyravo arba statiška, sustingusi ramybė, arba lengvučiai, greitai skriejantys garsai. Sunku buvo suprasti, ar tai – savita stiliaus samprata, ar muzikos girdėjimo problema, ar orkestrinio grojimo sutapatinimas su vargonų interpretacine specifika. Kartais pasigirsdavo tarytum vargonais atliekamos statiškos kadencijos.

Panašiai Mendelssohną interpretavo ir jaunoji L. Jacobs (ji griežė Oskaro Backo fondo 1683 m. Rugieri smuiku) – gražiu garsu, gana meistriškai, švariai, jaunatviškai įsijautus. Buvo atliekamos paprastutės melodijos, greiti pasažai, tačiau tikro, detalaus melodijos ar harmonijos vingių suvokimo stigo. Tai buvo gerokai supaprastinta šios gražios muzikos traktuotė. Paklausius nuostabaus J. Heifetzo ir Bostono orkestro, diriguojamo Charleso Muncho, įrašo atrodo, kad šis Mendelssohno koncertas – visai kita muzika. Žinoma, pradedanti karjerą atlikėja negali prilygti genialiam meistrui, tačiau reikia pripažinti, kad vien tvarkingai atliekamas tekstas gali sudominti nebent tik nereiklų klausytoją. Ansamblis buvo pagirtinai darnus: ir ritmo, ir laiko, ir garsinio balanso, ir atlikimo intensyvumo požiūriu. Net trečiojoje Koncerto dalyje, kur orkestrui sunku pavyti lekiančius pirmyn virtuozus, šį vakarą buvo juntamas gana darnus bendradarbiavimas.

Antroje koncerto dalyje skambėjo L. van Beethoveno Simfonija Nr. 4, B-dur, op. 60. Kamerinio orkestro artistai ir dirigentas labai pasistengė, kad tekstas būtų išgrotas sklandžiai. Sunku lengvais, trapiais garsais perteikti šio didžio menininko muzikos dvasią, valią, energiją, gilius jausmus. Atrodė, jog dirigentas simfoniją traktuoja taip pat, kaip Mendelssohno kūrinius – racionaliai santūriai.

Visai kitokį koncertą Nacionalinėje filharmonijoje vasario 26 d. parengė Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas prof. Juozas Domarkas) antrasis dirigentas Robertas Šervenikas, vadovaujantis ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoniniam orkestrui. Užsienyje išgarsėjęs įvairiomis klasikos bei šiuolaikinės muzikos programomis, šis dirigentas šlifuoja savo talentą, įgyja vis daugiau įdomių savybių, sugeba giliai, kūrybingai ir valingai perteikti savo meninius sumanymus.

Pirmoje koncerto dalyje su orkestru skambino jaunas Rusijos pianistas (g. 1977 m. Sankt Peterburge), Maskvos valstybinės akademinės filharmonijos solistas (nuo 2002 m.), Maskvos konservatorijos profesorės Eliso Virsaladzės asistentas (nuo 2003 m.) Aleksejus Volodinas, pakeitęs taip pat susirgusį ir negalėjusį atvykti pianistą Denisą Macujevą. Kelių tarptautinių pianistų konkursų laureatas, koncertuojantis daugybėje pasaulio šalių solo bei su geriausiais orkestrais, mūsų klausytojus nudžiugino puikia Sergejaus Rachmaninovo Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 3, d-moll, op. 30, interpretacija. Kadangi muzika – laiko menas, perteikiamas skambesiais, garso kokybė čia ypač svarbi. Sarbūs, žinoma, ir kiti komponentai. Kartais muzikinius garsus vaizduotėje lyginame su brangakmeniais. Šio pianisto pirštams palietus klavišus, pabyra gražiausi perlai, deimantai, smaragdai – nelygu koks muzikos turinys. Tikras rusiškos dvasios aristokratas A. Volodinas Rachmaninovo muzikoje išgirdo ir meistriškai perteikė daugybę nuotaikų, būsenų, vaizdinių. Stebino ne tik puikus instrumento valdymas ir pianisto ištvermė, bet ir gebėjimas įsijausti, kūrybingai, pasitelkus lakią fantaziją kurti švelniausius, bet saikingus vaizdinius, įtaigią įtampą, kulminacijose prasiveržiančią tikra romantine aistra, tada staiga atsitraukti ir tylutėliai pateikti greitų natų virtines. Sunku buvo patikėti, kad Koncerto III dalies kulminacijose visa jėga skambantis orkestras gali neužgožti solisto akordų. Šis Koncertas – sudėtingas solisto ir orkestro ansamblis. Galima pasidžiaugti, kad dirigentas puikiai susitvarkė su šia užduotimi, įkvėpė orkestrą groti išraiškingai, labai įvairiai.

Klausytojams karštai prašant, A. Volodinas bisui nepaprastai laisvai paskambino A. Skriabino Etiudą Nr. 12, dis-moll, op. 8. Ir vėl – gyvybingas, įprasmintas muzikavimas, tarytum tik ką nebūtų atliktas labai įtemptas, sudėtingas, didžiulis kūrinys. Negalėjai nepastebėti išskirtinių įgimtų pianisto gabumų, o ir puikios pedagogės, profesorės Eliso Virsaladzės įtakos: meistriškų "atsitraukimų", subtilumo, dėmesio garso kokybei.

Antroje koncerto dalyje orkestras įspūdingai pagrojo garsiąją Richardo Strausso Simfoninę poemą, op. 30, "Taip kalbėjo Zaratustra". R. Šervenikas pateikė sutelktą, valingą, kūrybingą šio ryškaus, nepaprastai spalvingo kūrinio traktuotę.

Koncertą praturtino ir išradingos, informatyvios, vidine energija ir humoru trykštančios muzikologo Viktoro Gerulaičio mintys. Puikiai jaučiantis auditoriją koncerto vedėjas sugebėjo sukaupti klausytojų dėmesį prieš suskambant kūriniams.