Mintys po Jaschos Heifetzo konkurso

Jascha Heifetz

Pasaulyje vis daugėja įvairiausių konkursų. Daugelis žinomų atlikėjų juos vertina skeptiškai. Ir ne tik tie, kurių talentas toks ryškus, jog kūrybinę veiklą jiems pasisekė pradėti be konkursų ir be kovos dėl teisės į žymiausių koncertų salių scenas. Neretai kritiškai apie konkursus atsiliepia ir tokie brandūs menininkai kaip Gidonas Kremeris, jaunystėje pats dalyvavęs ne viename žymiame konkurse ir jį laimėjęs.

Vertėtų priminti, jog skeptišką didžiųjų muzikų požiūrį į konkursus lemia ir juose patirtos neteisybės, akivaizdžiai šališki žiuri sprendimai. Visokių istorijų teko išgirsti net apie tokį žinomą konkursą kaip P.I. Čaikovskio...

Pastaraisiais dešimtmečiais įvairiose šalyse pristeigta tiek konkursų, jog niekas jų nebesuskaičiuoja, o juo labiau nežino jų pavadinimų. Muzikantai juokauja, jog konkursą šiais laikais gali surengti kone kiekvienas civilizuotesnis kaimas – svarbiausia rasti rėmėjus ir pritraukti dalyvius. Konkursams dygstant lyg grybams, jų prestižas krito.

Tačiau konkursai vis tiek rengiami, nes atlikėjų menas tebegyvuoja, o konkursai, be kita ko, tampa vienu iš tikrojo profesionalumo bastionų šiuolaikiniame meno pasaulyje. Konkursas suteikia atlikėjui stimulą tobulėti, augti, pasisemti naujų idėjų, pagaliau patikrinti savo sugebėjimus platesniame kontekste.

O susiorientuoti šiuolaikinėje konkursų lavinoje taip pat įmanoma. Profesionalai turi daug būdų konkurso lygiui ir jo rangui nustatyti. Tebeegzistuoja nerašytas skirstymas į konkursus ir "konkursus" – tie, kas nori, apie tai sužino (tiesa, kovos už būvį įkarštyje neretai šie dalykai "pamirštami")...

Tokioje prieštaringoje situacijoje Lietuvoje atsirado dar vienas, Tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas. Kadangi šiemet vasario 16–20 d. jis įvyko jau antrąsyk, pakankamai išryškėjo jo privalumai ir trūkumai.

Konkurso pavadinimo, manau, nepamirš ir nesupainios ne tik muzikantai, bet ir daugybė muzikos mėgėjų. Itin svarbu, jog bene pirmą kartą ryškiai su Heifetzo vardu sujungiamas ir jo gimtinės – Vilniaus miesto – vardas. Prieš ketverius metus Gidono Kremerio duotas sutikimas būti žiuri pirmininku – labai aukšto konkurso prestižo ir nepriekaištingos reputacijos garantas. Tarptautinės sudėties žiuri užtikrino maksimaliai objektyvų vertinimą, o Jaschos Heifetzo vardas į konkursą pritraukė smuikininkų iš viso pasaulio. Tai, mano galva, neginčijami šio konkurso privalumai. Konkursą rėmė nemažai įvairių organizacijų (jų sąrašas užima visą programėlės puslapį), tačiau materialioji pusė – žiuri darbo apmokėjimas, premijų fondas – kol kas gerokai šlubuoja. Ar pavyks šiuos dalykus pagerinti?

Žinoma, visuomet atsiranda žmonių, galvojančių maždaug taip (tokių samprotavimų apstu kasdienėje žiniasklaidoje): kam mums tarptautiniai konkursai, geriau tas premijas atiduoti Lietuvos menininkams; kam mums tarptautinė žiuri, turime kvalifikuotų savų muzikantų; kam mums apskritai su kuo nors konkuruoti, geriau draugiškai groti kaip kas sugebame, ir geriausia – savą muziką...

Skatinama šių apmąstymų, paprašiau atsakyti į kelis klausimus vieną iš žiuri narių – Daną Mazurkevich. Šio konkurso ji klausėsi pirmąsyk, pirmajame prieš ketverius metus nedalyvavo. Ji – buvusi vilnietė, baigusi dabartinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą, studijavusi Maskvos konservatorijoje pas legendinį Davidą Oistrachą, gerai žinoma smuikininkė ir pedagogė, dabar gyvenanti Bostone.

Ar Jums dažnai tenka būti konkursų žiuri nare?

Gana dažnai. Tačiau esu klausiusi ir daug įvairių konkursų nebūdama žiuri nare.

Gal palygintumėte kitus konkursus su šiuo?

Konkursai – labai nevienodi. Kai kurie yra aukštesnio lygio, kai kurie labai seni, tradiciniai. Pavyzdžiui, Jacques’o Thibaud ir Marguerite Long ar Karalienės Elžbietos konkursai rengiami jau daugelį metų, tad į juos suvažiuoja gal ir pajėgesni muzikantai. Šis J. Heifetzo konkursas dar labai jaunas, bet aš manau, kad jo lygis buvo gana aukštas, jis puikiai organizuotas, juo domėjosi publika. Taigi tai tikrai sėkmingas konkursas.

Ką pasakytumėte apie konkurso dalyvius?

Bendras dalyvių lygis buvo gana aukštas. Žinoma, girdėjome ir silpnesnių smuikininkų, bet buvo ir gerų, kurie laimėjo. Tik gal visiems šiek tiek trūko individualybės. Daugelis buvo gerai pasiruošę, puikiai griežė, bet stigo tikro artistiškumo, tikros gilumos, individualumo – kai klausydamas jauti, jog tai – būtent šio žmogaus interpretacija. Buvo – groja labai gerai, bet to grojimo neatskirsi nei dieną, nei naktį (juokiasi). Gal tai būdinga mūsų amžiui: kiekvienas stengiasi groti kuo greičiau. Žinoma, be technikos – kaip be kojų – nepaeisi, bet kartais ji tampa pagrindiniu tikslu, o juk tikslas turėtų būti išreikšti muziką. Tai pavyko ne kiekvienam.

Griežia Dana Pomerancaitė-Mazurkevich G. Rupeikaitės nuotr.

Kaip vertinate Lietuvos smuikininkų pasirodymą?

Maždaug prieš dešimt metų dvejus metus iš eilės vasarą esu dėsčiusi Druskininkuose. Mokinių lygis buvo neblogas, tačiau dabartinis – kur kas aukštesnis! Visi dalyviai buvo labai gerai paruošti ir visi – labai talentingi. To artistiškumo, individualybės gal ir trūksta, bet aš patenkinta jų lygiu ir manau, kad jie turi puikius dėstytojus.

Nors ir nepateko į antrą turą, labai gerai pasirodė J. Okruško, D. Peseckas ir I. Paukštytė. Visi trys pasižymėjo skirtingomis savybėmis. Konkurse kartais lemia ir sėkmė – kurios nors savybės ypač patraukia. Gerai pasirodė ir J. Zajančauskaitė – ji tokia jaunutė, bet matyti, kad turi galimybių būti gera smuikininkė. Žodžiu, Lietuvos komanda buvo tikrai aukšto lygio.

Nepaminėjote į finalą patekusių D. Galvydytės ir A. Doveikaitės.

D. Galvydytė tikrai išsiskyrė iš visos komandos. Bet A. Doveikaitė, J. Okruško ir I. Paukštytė griežė taip pat gerai, kiekviena iš jų galėjo pakliūti į trečią turą. Pirmajame ture man labai patiko A. Doveikaitė, bet antrajame ji atrodė truputį suvaržyta. Antra vertus, jaunam atlikėjui pirmąsyk groti su orkestru – labai sudėtinga. Čia kiekvienam drebėtų kojos ir rankos (juokiasi).

O kaip Jums patiko japonų smuikininkas Tadasuke Iijima, laimėjęs specialųjį prizą? Ar jis neturėjo šansų patekti į antrą turą?

Tiesą sakant, man jis – klaustukas. Aš ir dar vienas komisijos narys manėme, kad jis pateks į finalą. Bet pateko tik penki. Būčiau norėjusi, kad patektų šeši, tačiau kitiems atrodė, kad pakaks ir trijų, tad buvo pasirinktas vidurys... Japonų smuikininkas man patiko, jis buvo gana ryškus. Jei eis teisingu keliu, galės būti labai geras smuikininkas... Tik grojo gal kiek agresyviai...

Ta pačia maniera – visą programą...

Taip, viską gana vienodai ir gana agresyviai. Esu įsitikinusi, kad smuiko ir apskritai muzikos pagrindas – jokiu būdu ne agresyvumas, nors yra kūrinių, kuriems reikia ypatingos energijos.

Kas iš dalyvių labiausiai išsiskyrė?

L. Jacobs man pasirodė gal artistiškesnė už kitus. Ji išsiskyrė, bet ne per daug, dėl to ir neskyrėme pirmos vietos. Tuo Jaschos Heifetzo konkursas skiriasi nuo kitų. Į žmogų, laimėjusį J. Heifetzo konkursą, visi atkreips dėmesį. Šis laureatas turi būti individualybė. Mums, žiuri nariams, teko didelė atsakomybė, nes konkursas tikrai įpareigojantis.

Ar Amerikoje yra Jaschos Heifetzo pasekėjų?

Jį tikrai daug kas garbina. Tačiau tokio konkurso nėra. Beje, vasarą aš dėstysiu J. Heifetzo vasaros mokykloje. Jei šis konkursas Lietuvoje ras daugiau rėmėjų ir premijos bus didesnės, esu įsitikinusi, į jį suvažiuos dar aukštesnio lygio atlikėjų. Nors muziką ir pinigus sunku susieti, tačiau toks jau dabartinis pasaulis...

Norėčiau ypač pabrėžti: šis konkursas turi milžiniškas galimybes. Jaschos Heifetzo vardas – šventas vardas muzikantams, tad konkursą dar labiau išpopuliarinus pasaulyje jis gali tapti vienu iš pagrindinių.

Beje, žiuri nariai, apsilankę pas Vilniaus miesto merą A. Zuoką, sužinojo, jog būsimo konkurso metais, 2009-aisiais, Vilnius žada būti Europos kultūros sostine. Taigi trečiasis konkursas, įvyksiantis šiame nuostabiausiame mieste (kiekvienąsyk į jį sugrįžusi tuo įsitikinu iš naujo!), gali tapti ne tik Lietuvos, ne tik Europos, bet ir viso pasaulio kultūriniu įvykiu.

Noriu nuoširdžiai pasveikinti visus konkurso dalyvius, pedagogus, organizatorius, ypač P. Radzevičių ir J. Dvarioną, visus rėmėjus, ir paprašyti jų paremti būsimąjį, trečiąjį, konkursą.

Kad Jūsų linkėjimai išsipildytų! Ačiū už pokalbį.