Tarp buvusio ir būsimo

Kęstutis Stoškus. "Pavasaris senamiestyje". 1997 m.

Vilnius vis dar – visada – įdomus fotografams. Žinoma, tik jo senasis kūnas, o ne XX a. išplėtimai, patekę į fotografiją tik devintojo dešimtmečio pradžioje, kai Vytautas Balčytis, Algirdas Šeškus ir Remigijus Pačėsa ėmėsi fiksuoti nemaloniąsias miesto vietas, svetima ir per daug atvira erdve sušaldančias praeivį, gniuždančias architektūros vienodybe. Bet tai buvo išimtis. Visi kiti fotografai dairosi po kreivąjį, lenktąjį, banguotąjį, prikritusį pernykščių lapų Vilnių. Kęstutis Stoškus (g. 1951) yra vienas iš jų. Jo paroda dabar veikia Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Tačiau Stoškus yra ne šiame laike – jo vaizduose XX a. fotografijos raida nepaliko pėdsakų. Nebuvo nei radikalių rakursų, nei subjektyvių, niekam nereikalingų detalių stebėjimo, nei siurrealizmo, nei konceptualių mėginimų preparuoti miesto sluoksnius. Nebuvo ir septintojo dešimtmečio, kai Antano Sutkaus bei Romualdo Rakausko Vilnių užtvindė žmonių srautas. Stoškaus miestas tuščias, žmonės – tik prabėgantys šešėliai, kurių šiuolaikinė technika paradoksaliai "nesuspėjo" užfiksuoti. Visai kaip XIX a., kai iš tikrųjų nesuspėdavo. Kyla įtarimas, kad Stoškus tebesilaiko to amžiaus tradicijų, kai nereikėjo jokių asmeniškų interpretacijų ir pakakdavo į popieriaus lakštą tobulai perkelti nenupiešiamą miesto grožį, o efemeriški jo gyventojai (tokia laikinybė) pasitaikydavo tik tarp kitko. Taip Eugene’as Atget ar Charles’is Marville’is registravo naikinamus Paryžiaus užkampius; taip Józefas Czechowiczius, Albertas Swieykowskis, Stanisławas Filibertas Fleury ar Janas Bułhakas mėgavosi Vilniaus vaizdais. Pats Kęstutis Stoškus pripažįsta savo polinkį į jau užpraeito amžiaus estetiką: "Staiga suvoki, kad laiko okeanas, savo vilnimis nusinešęs begalę veidų, nuplovęs nesuskaičiuojamą daugybę svarbių ir nereikšmingų įvykių ir neatpažįstamai pakeitęs miesto veidą, beveik nepalietė mano – šiuolaikinio žmogaus – estetinės jausenos ir išgyvenimų. Jie lygiai taip pat suvirpina sielą, kaip ir mano pirmtakui prieš daugelį metų..." O galbūt viskas buvo atvirkščiai – senoji fotografija, su kuria Stoškus susiduria kasdien dirbdamas Lietuvos nacionaliniame muziejuje (reprodukuoja, spausdina iš autorinių negatyvų), įveikė dabartį ir truktelėjo šiuolaikinio žmogaus estetinę jauseną praeities link.

Ir dar: nors fotografas ieško to paties senojo Vilniaus, jis jau pasikeitęs – dangų virš bažnyčių raižo laidų penklinės, kartais laidai perpjauna kadrą pusiau, sujaukia tobulą kompoziciją. Prie Aušros vartų snaudžia automobiliai, palikę šviesos pėdsakus vakarinio Vilniaus gatvėse, kažką tolumoje skelbia reklama. Visa tai fotografas fiksuoja ramiai, lyg niekur nieko, lyg to nebūtų – nei akcentuoja, nei mėgina išvengti, tie atsitiktiniai modernumo ženklai tiesiog yra ir tiek.

Tačiau "objektyvi" XIX a. fotografijos rimtis neišsiduoda, kad Vilniaus grožį sudaro ne tik architektūra, bet ir šviesa: vieną dieną monotoniškai sklaidyta, kitą – kontrastingai saulėta, vakarinė ar rytinė, žiemiškai šalta ar rudeniškai paniurusi, dažniausiai – šlapia. Būtent šios šviesos permainos ir yra tas raiškos sluoksnis, kuris skiria Stoškaus nufotografuotą Katedros ar Šv. Jonų bažnyčios bokšto vaizdą nuo atviruko ar turistams miestą reklamuojančios nuotraukos. Tas pats objektas, dažnai net ta pati kompozicija, bet visa tai piešianti šviesa perteikia ne tik miesto kontūrą, bet ir jo bei paties fotografo nuotaikas. Kartu su paroda išleisto Stoškaus albumo įžangos autorė Raminta Jurėnaitė rašo: "Iliuzinį apimčių perteikimą ir subalansuotą kompoziciją Stoškus savitai derina su impresionistine šviesa. Pulsuojančios šviesos dėka jis perteikia lietaus, kaitros ar speigo pojūtį ir sukuria ypatingą melancholišką atmosferą". Tiesa, čia yra daugiau šviesos variantų: nuo paminėto impresionizmo iki šaltos, sakyčiau, akademinės šviesos, kuri geriausiai padeda atskleisti fotografuojamą objektą, kai reikia būtent tos bažnyčios, tos gatvės, tos panoramos. Tai – faktų kaupimas istorijai, taip pat XIX a. požiūris.

Ir vis dėlto man Stoškus tampa tikruoju Vilniaus fotografu tada, kai nusisuka nuo reikšmingųjų objektų ir žvilgteli į tai, kas dedasi aplink: į juodas šakas, susiraizgiusias virš šviesos blyksnio Vilnelėje, į šešėlių tinklus, į balose atsiveriančias dangaus kiaurymes, į beveik kaimiškus kiemus (čia Stoškaus interpretacija artima Algimanto Kunčiaus ir Arūno Baltėno Vilniui). Tuomet sunku atsiplėšti nuo vaizdo, šiurenančio pilkų pustonių begalybe. Pavyzdžiui, 1997 m. fotografija "Pavasaris senamiestyje". Čia Bernardinų bažnyčia tarsi stūkso nedidelėje saloje nejaukiai slidžioje (žemė) ir tirštai subrūkšniuotoje (medžių šakos danguje) faktūrų jūroje. Arba "Senamiesčio vaizdas nuo Bekešo kalno" (2002), kur nuo kalnų regimi barokiniai, gotikiniai ir renesansiniai bažnyčių bokštai iš už medžių iškyla lyg kukli keistų augalų puokštelė, atkartojanti ir pumpurų mirgėjimą, ir debesų bangas. Ši fotografija, regis, iliustruoja kažkada perskaitytą Tomo Venclovos frazę, esą "Vilniuje ir debesys barokiniai" (cituoju iš atminties).

Kęstutis Stoškus. "Šiltadaržio gatvė". 1996 m.

Tokius dalykus gali perteikti tik nespalvota fotografija (norėčiau sakyti "juodai balta", bet negalima, tenka kalbėti neiginiais). Dabar bemaž visi fotografuoja spalvotai, o spalva viską – ir tai, ką galima pavadinti "miesto aura", ir subjektyvų fotografo žvilgsnį, ir, svarbiausia, šviesos kalbą – sunaikina. Tuo tarpu nespalvotai galima nuolat kalbėti beveik apie tą patį – atrodo, negali nusibosti nardyti po pilkų pustonių gausybę; turbūt spalvos (tikroviškumo) trūkumas sukuria atstumą, būtiną santykiui su vaizdu. Be to, tik nespalvotoje fotografijoje išlikę rankų prisilietimai laboratorijos tamsoje. Tai seniai žinomi dalykai, apie juos kalba ir pats fotografas: "Džiaugiuosi, kad šiandien nespalvota fotografija, nors ir gerokai nukraujavusi, vis dar tebegyvena, kad jos dar nenumarino jungtinės technologų pastangos..."

Lengvai brūkštelinti apšerkšnijusių medžių šakas ar nugramzdinanti į šešėlių tamsą šviesa išryškina dar vieną Stoškaus fotografijų temą – nyksmą ir laikinumą. Štai jis tiesiog registruoja Vilniaus bažnyčias – vidų ir išorę, tarsi iliustruoja tekstą apie pastatų stilius, architektoniką ir dekorą. Bet tarp tų "iliustracijų" įsiterpia ir Pranciškonų arba Šv. Kotrynos bažnyčios, kur kultūros tvarką jau įveikė nyksmo chaosas. Iš skulptūrų, papuošimų ir altorių kai kur likę tik patamsėjimai ant sienų, kaip nuojauta. Ir visa tai nufotografuota per pastaruosius dešimt metų, netgi jau po 2000-ųjų – visiška dabartis, netikėtai priminusi Algimanto Kunčiaus albumą "Senojo Vilniaus vaizdai", kuriuo septintojo dešimtmečio pabaigoje jis visiems priminė, kaip tarybų valdžia apleido ir nugyveno miestą. Kartais atrodo, kad tarp Kunčiaus ir Stoškaus albumų nepraėjo joks laiko tarpas ir nepasikeitė jokia santvarka, jokia valdžia.

Tačiau, kad ir kaip būtų keista, fotografijai kaip tik ir nepriimtini miesto senatvę grimuojantys pasikeitimai. Visai neseniai – dar 1996 m. – fotografas fiksavo tapybiškas aptrupėjusių sienų, grublėtų grindinių ir nušiurusių kiemelių faktūras. Dabar jis apgailestauja: "Mūsų laikmetis su agresyvia energija paskubomis ir nenumaldomai deda savąjį retušą miesto portrete. Vieną rytą pamėgtame skersgatvyje randi asfaltą vietoj senojo akmeninio grindinio. Sparčiai, lyg pelėsiai, dauginasi margos plastikinės reklamos, akį rėžia vitrinos-akvariumai. Pakaitalų industrijos epocha – sintetinės materijos ir sintetinių jausmų epocha – negailestingai, be skrupulų skverbiasi į senąjį miestą". Nors asfaltu patogiau riedėti automobiliams, nors lengviau juo eiti, kai nebekliuvinėji už kiekvieno akmens (tą patirtį dar tebegalima atkurti Mėsinių gatvėje), nors atsinaujinęs miestas pilnas gyvybės, šviesai čia nebėra ką veikti: "Nieko negali būti blogesnio fotografo akiai už šviežiai tinkuotas naujo mūro sienas ir šiuolaikinę architektūrą senamiesčio posesijose", – sako Kęstutis Stoškus. Ir čia jis ne vienas – panašiai kalbėjo apie paskutiniojo dešimtmečio Paryžių Robert’as Doisneau (jo paroda neseniai vyko Vilniaus paveikslų galerijoje). Modernus aiškumas svetimas fotografijai. Fotografai skuba užfiksuoti, kas dar yra likę, turbūt ne tik norėdami išsaugoti senojo miesto grožio prisiminimą, bet ir todėl, kad paskui nebebus už ko jų akiai užkliūti, teks pasiieškoti kito objekto.

Nejaugi tai – Vilniaus fotografijos pabaiga? Tikriausiai ne. Apžiūrinėdama ne tik Stoškaus, bet ir kitų čia suminėtų autorių užfiksuotus vaizdus įsitikinu, kad nei valdininkams, nei verslininkams neužteks galios įveikti išsikerojusią Vilniaus kerčių daugybę, nustelbti jį supančios gamtos šnaresį. Kita vertus, Vilniaus fotografai dar nežaidė atspindžių koliažais…