Grubumas per prievartą

Naujo Igno Miškinio filmo "Lengvai ir saldžiai" pristatymas "Lietuvos" kino teatre atrodė tikrai įspūdingai - pilna salė (didžioji!) žiūrovų, didžiulė filmo statytojų komanda ant scenos, rimti ir įkvepiantys kino kritiko Skirmanto Valiulio žodžiai jauniesiems kino kūrėjams. Visa tai labai svarbu - jei norime šiuolaikiško lietuviško kino, reikia jį puoselėti, palaikyti - kitaip tariant, būti aktyviais jo "sirgaliais".

Tačiau be gerų norų ir linkėjimų, reikia ir diskusijos - kad vanduo neužsistovėtų ir būtų su kuo ginčytis, įrodinėti tiesas, tobulinti braižą. O tobulinti visada yra ką.

Pirmiausia apie filmo privalumus. Gerai, kad režisierius neria "į patį dugną" ir bando atverti gatvės skerspjūvį - su treninguotais personažais, keiksmais ir grubiom kasdienės rutinos grimasom. Miestas tampa svarbiu filmo veikėju - jo rakursai nenudailinti, o kartu gyvi ir atpažįstami. Režisierius organiškai įsiterpia į miestą, jo tamsias pakeles ir vaiduokliškas mašinų stovėjimo aikšteles prie prekybos centrų, fiksuoja "karštus" (o gal vėsius - cool?) susibūrimo taškus - "Gravity" klubą, "Akropolio" ledą, "Lietuvos" kino teatrą. Skirtingai nuo reklamuotojų, Ignas Miškinis nesistengia patekti į vidų - jam įdomiau, kas vyksta už ribos, šalia, pakeliui. Toks tranzitinis - tranzuojantis požiūris, sąmoningai prisiimta autsaiderio pozicija daug įdomesnė, nei įsivaizduojamų televizinių žvaigždučių noro visur dalyvauti.

Gatvės kultūrą dar labiau pabrėžia "G&G Sindikato" repavimas, pabrėžtinai nešvanki kalba, grubūs (neperspaudžiant) filmo veikėjų santykiai. Tačiau iki Valiulio minėto "Traukinių žymėjimo" - dar geras gabalas kelio.

Nepaisant išorinio grubumo, jaučiamas tam tikras aktorių susikaustymas - jie žino, kad vaidina, ir truputį ironizuoja vaidmenį - bet ne tiek, kad įtikintų situacijos tikrumu. Arba dirbtinumu, - jei toks buvo sumanymas. Nors personažai parinkti tiksliai ir turi kūrybinės ir emocinės potencijos, juos spraudžia į rėmus primityvokas scenarijus. Po įspūdingo monologo apie begalinį pasitenkinimą sukėlusį dūžtantį mašinos stiklą (tiesiog vartotojų kartos estetizmo programa!) juokingai atrodo finalinis priekaištavimas "Hamletui", kad stiklas dūžta ne taip lengvai ir švelniai, kaip šis kliedėjo tamsioj mašinoj. Nors pati lango daužymo scena, nuolat trukčiojanti ir kupina nesusipratimų - viena iš labiausiai pavykusių filme. Gal nebūtina taip surišti "visus galus" ir daug platesnę filmo problematiką apibendrinti primityvoku - tiesos-netiesos (o gal - norimo ir vaizduojamo) moralu.

Lyginant Igno Miškinio "Lengvai ir saldžiai" su ankstesniu jo filmu "Sfumato", režisieriaus ir jo komandos profesionalumas gerokai "ūgtelėjo". Naujasis filmas nėra pabirų situacijų rinkinys. Žaidybinius, improvizacinius momentus ir humoro jausmą tvirtai suveržia kapotas ritmas, kuriame atsiranda ir dramatizmo, ir grubios poetikos. Gal trečiame filme atsiras ir nesukaustyto polėkio?

Laima Kreivytė