Skolintos formos

Vlado Urbanavičiaus skulptūrų ekspozicijos fragmentas

Žvelgdami į naujausias Vlado Urbanavičiaus skulptūras "Lietuvos aido galerijoje" regime įvairios prigimties medžiagų jungtis viename darbe - neapdorota mediena derinama su senomis, dažnai aprūdijusiomis metalo atliekomis. Ankstesniems skulptoriaus darbams būdingi iš bronzos, granito ar kokio kito akmens besiveržiančio abstraktaus gyvio fragmentai tarsi evoliucionavo į gelžgalių bei paprasto medžio gabalų hibridus.

Savo skulptūrų formas autorius vadina "skolintomis": "Mano žvilgsnis vis dažniau užkliūva už paliktų ir nugyventų daiktų, šiaip besimėtančių gamtos formų (lauko akmenų, rąstigalių, kelmų...)". Viena vertus, "skoliniai" tarsi tos pačios kilmės - surasti savoje aplinkoje, šiukšlės ar gamtos formos, prikeltos antram gyvenimui. V. Urbanavičiaus skulptūrose susiduria įvairios kilmės plastiniai ir kultūriniai klodai. Mediniai elementai siejasi su gamtiška aplinka ar kaimo buitimi, o agresyvios metalo detalės - tarsi natūralių "radinių" priešybė. Įdomus, prieštaringas ir ne itin taikus yra ir jų santykis skulptūroje: medžio fragmentai - skridiniai horizontaliai, tarsi plonomis riekutėmis, supjaustyto kamieno sudedamosios dalys, įvairiais būdais įspraustos, aptrauktos, aptemptos "atgyvenusiais" metaliniais strypais, lankais, įtvarais. Keletas didesnių kompozicijų sukonstruotos iš betono, akmens ir medžio.

Dviejų skirtingos prigimties medžiagų derinimas V. Urbanavičiaus kūrybos kontekste - gana naujas reiškinys. Autorius ir anksčiau mėgo akmenį, granitą, metalą, tačiau kurdamas pavienius meno objektus. Kalbėdamas apie 9-ojo dešimtmečio V. Urbanavičiaus skulptūras, A. Andriuškevičius taikliai jas pavadino "esiniais", t. y. kas turi būtį. Grubiai atrėžti, beveik nepaliesti jokiais įrankiais, natūralių formų skridiniai, tvirtai juosiami geležinių įtvarų, taip pat asocijuojasi su gyvosios gamtos pasauliu. Šiomis iš pirmo žvilgsnio paprastomis, monumentaliomis, tarytum neapdirbtomis formomis autorius vizualiai išreiškia, "įmedžiagina" dvasinį žmogaus ir pasaulio santykį mene. Įdomu, kad pakitusi skulptūrų sandara nekeičia darbų esmės; išlieka menininkui būdinga paprasta, santūri, monumentali forma, dvelkianti harmonija ir proporcijų grynumu. Naujuosiuose darbuose gvildenami kultūros ir natūros, žmogaus susikurto pasaulio bei gamtos santykiai.

Daiktų ir "šiukšlių" virsmas meno kūriniais - gana plačiai paplitęs reiškinys. Tačiau V. Urbanavičiaus "metodas" turi savitų ypatybių. Skulptoriaus naudojami geležiniai strypai, spaudžiantys, įrėminantys medžio intarpus, nėra tokie "praktiški" kaip, pavyzdžiui, Mindaugo Navako meno objektais paversti daiktai. Nors autorius į žaidimą įtraukia ir naujas darbų prasmes, jis ir toliau ieško vidinių žmogiškojo ir daiktiškojo pasaulio klodų nepasiduodamas formų žaismui. Apgaulingai santūri plastinė forma slepia menininko siekį peržengti vizualaus pasaulio pažinimo ribas. Išgrynintos, abstrakčios, paprastos V. Urbanavičiaus skulptūros išoriškai atrodo priartėjusios prie šio tikslo. Skulptoriui svarbus ne išorinis kūrinio blizgesys ar postmodernistinis formų žaismas, o minimalistinis, tačiau universalus raiškos būdas.